Kelionė į Pakistaną

Pakistanas nėra populiariausia šalis keliautojų žemėlapiuose, todėl buvo labai įdomu pasikalbėti su mama ir dukra - Audrone ir Greta - apie jų kelionę į Pakistaną. Pirmiausia, daug kam kils klausimas, kodėl dvi moterys susiruošė į tokią pavojingą ir moterims nelabai svetingą šalį?

 

Audronė: tai buvo Gretos sumanymas aplankyti Pakistane kaip Europos sąjungos atstovą dirbantį brolį Tomą. Jo penkerių metų kadencija ėjo į pabaigą, todėl nutarėme pasinaudoti galimybe.

 

Į Pakistaną reikalingos vizos, ar lengvai jas gavote ir kur reikėjo vykti jų pasiimti?

Paskutiniu metu kiek buvome kalbėję su Tomu, daliai prašančiųjų gana sunkiai pavykdavo gauti vizas. Šioje vietoje mums kažkaip stebuklingai pasisekė. Gavę iškvietimą iš Tomo, iš karto DHL paštu išsiuntėme dokumentus į Baltarusijoje esančią Pakistano ambasadą (į ją turėjome kreiptis "pagal paskyrimą".) Vizas gavome maždaug per 10 dienų. Su dokumentų siuntimu gavosi apie 2 savaites. Dažniausiai ši procedūra užtrunka gerokai ilgiau, tiesiog mums kažkaip pasisekė :) 

Kita pasirengimo dalis - skiepai. Internete nurodyta, kad nėra privalomų skiepų, yra tik rekomenduojami. Ar jūs skiepijotės?

Greta: taip, skiepijomės nuo poliomielito, nes Pakistane yra šios ligos židinys, nuvykus teko gatvėse matyti nemažai šios ligos sužalotų žmonių. Dar skiepijomės nuo infekcinių ligų: hepatito A, hepatito B, vidurių šiltinės, difterijos. Pakistanas nepasižymi švara, užsikrėsti infekcinėmis ligomis yra didelis pavojus, todėl skiepijomės nuo visų rekomenduojamų ligų.

Papasakokite apie skrydį

   Audronė: kelionė buvo labai ilga - užtrukome beveik parą. Išskridome penktadienį 8 valandą ryto, o šeštadienį 6 valandą ryto Lietuvos laiku nusileidome Islamabade. Aišku, teko palaukti oro uostuose. Pradžioje iš Vilniaus skridome į Maskvą, ten prabuvome maždaug 6 valandas, o vėliau iš Maskvos jau buvo skrydis į Dubajų.
Dubajuje mums reikėjo užregistruoti savo bagažą, atėjusios į registracijos vietą, pamatėme daugybę vyrų, kurie buvo apsikrovę lagaminais, dėžėmis, ryšuliais. Kiekvieno iš jų bagažo registracija truko be galo ilgai. Mes net išsigandome, kad nespėsime savo bagažo užregistruoti. Laimei, kad Greta sugalvojo prieiti prie verslo klasės bagažo registravimo ir pasiteirauti, ar galime mes ten praeiti, ir gal dėl to, kad mes buvome vienintelės moterys vyrų minioje, gal mėlynakės šviesiaplaukės lietuvaitės šypsena suveikė - mūsų bagažą užregistravo be eilės.

Tai kiek laiko užtrukote atsiimdamos bagažą, jei tiek daug visko vežėsi pakistaniečiai?

 

Bagažo atsiėmimas buvo tikras košmaras. Bagažo juosta greitai sukasi, vyrai alkūnėmis stumdosi, kad prieitų kuo arčiau prie juostos, griebia lagaminą, ar dėžę, pažiūri, ar jo, jei ne jo meta atgal ant juostos. O tai, kad mes moterys, ne tik mums nepadėjo, greičiau atvirkščiai - stumdytis jėgų neužteko ir dar buvome piktais žvilgsniais nužiūrimos. Po valandos fizinių grumtynių su vyrais, mums pavyko pasiimti savo lagaminus.



Prie dokumentų patikros buvo didžiulės eilės. Atskira eilė vyrams, atskira moterims su vaikais ir atskira atvykstantiems iš kitų šalių. Įspūdis - karšta, nešvaru, be galo daug žmonių, eilės nejuda. Jokių kondicionierių tik tokie "besisukantys" vėjeliai. Ten reikėjo pildyti kažkokius atvykimo dokumentus, nieko nesupratome. Bandžiau kalbėtis su pareigūne, ką kur pildyti, ji bandė paaiškinti, aišku nieko nesupratome :) Tada tiesiog padavė kažkieno užpildytus dokumentus, kad turėtume "kaip savo". Taip ir nesupratome, kas ir kam ten reikalinga... Tomas vėliau sakė, kad reikia tokius dokumentus užpildyti kiekvienam atvykstančiam į šalį, ir tiesiog jie padavė tam, kad turėtume "kažką".

Koks pirmas įspūdis išėjus iš oro uosto?

Audrone: Dvejopas. Mūsų pasitikti Tomas atvažiavo su šarvuotu džipu. Šarvuotame džipe jautėmės saugios, bet tuo pačiu supratome, kad esame nesaugioje šalyje, jei reikalingas šarvuotas automobilis.


Apsauga prie namų

Atvažiavus į Tomo nuomojamą namą, pamatėme aukšta tvora aptvertą kiemą, prie durų sargybinis pasitiko. Vieną naktį pabudau išgirdus žingsnius name. Pažadinau Tomą, klausiu kas čia vaikšto. pasirodo sargybinis per naktį tris kartus apeina visą namą, patikrina ar viskas gerai.

Greta: Tiesa sakant, dalis įspūdžių jau per laiką "išsitrynė". Bet aš niekuomet nepamiršiu to pirmo įspūdžio nusileidus ir išėjus pro oro uosto duris.

 Toks jausmas, kai vaikystėje kažkada žiūrėdavau indų filmus ir visa ta publika apsirengusi, kaip aš vadinu "pižamomis" :) Jausmas lyg būtum tuose filmuose :) Kaip supratau mamai to nebuvo, nes ji kažkada buvo aplankiusi Taškentą ir tas jausmas jai jau buvo patirtas kažkada anksčiau. Net ir prieš kelionę, kuomet ji primygtinai priešinosi važiavimui, sakydavo, kad bus tas pats kaip Uzbekistane. Kaip vėliau paaiškėjo, labai smarkiai neklydo :) Taip, šalis kita, bet kaip supratau, tam tikru kultūros aspektu turinti daug panašumų.

Ar vaikščiojote vienos?

Pradžioje (t.y. pirmas kelias dienas) vaikščiojome vienos. Įspūdis dėl saugumo toks labai dviprasmiškas. Kuomet į oro uostą atvažiavo šarvuotas džipas, lyg ir priverstas manyti, kad esi nesaugioje šalyje. Bet tuo pačiu kuomet pakeliui namo iš oro uosto sustojome miestelyje Rawalpindi (dar vadinamame Pindi) ir tiesiog išėjome pasivaikščioti, to baisaus nesaugumo jausmo nebuvo. Viskas atrodė be galo įdomu, nepatirta (bent man, mama visuomet šiek tiek priešinosi įspūdžiams :).

Pirmąsias dienas Tomas dar turėjo nemažai dirbti, todėl mes buvome paliktos namuose. Man iš karto šovė mintis, kad reikia apeiti aplinkines teritorijas pėsčiomis. Islamabade viskas suskirstyta tokiais kvartalais (zonomis), kiekviena zona turi mini centriuką. Pradžioje išėjome trise - aš, mama ir Tomo draugė. Kadangi buvo labai karšta, tai šiek tiek pasivaikščioję parvedėm mamą namo ir dar išėjome pasivaikščioti dviese. Viskas atrodė lyg ir nieko. Aišku, jei atmestume tuos įkyrius žvilgsnius :) Niekas nebandė užkabinėti, kalbinti, tiesiog toks gana įkyrus spoksojimas.

Įžymieji Pakistano sunkvežimiai

Kai Tomas sužinojo, kokius ratus aplink kvartalus pradėjau sukti, nebuvo labai patenkintas, ir parnešė iš darbo atspausdintą lapą su informaciją, kur kokie išpuoliai vyko tą dieną. Taip pat parodė jiems siunčiamas žinutes apie planuojamas įvairias demonstracijas (kurios gali ne taip gerai baigtis). Kaip jis pasakė, čia informacijai, kad truputį aprimčiau ir viena nevaikštinėčiau:)

Po šių pirmųjų dienų ir tokių įspėjimų vienos daugiau jau nebevaikščiodavome, nebent į parduotuvę, kuri buvo už 5 minučių kelio.

Batsiuvio dirbtuvės

Turguje sveriamos bulvės nematytomis svarstyklėmis

 Kaip buvote apsirengę?

Iš pradžių buvome pilnai prisidengę rankas ir ilgomis plačiomis kelnėmis ar suknelėmis, bet buvo labai karšta, tai vilkomės rūbus trumpomis rankovėmis ir turėjome skareles, jei kam užkliūtų, kad galėtume jomis apgaubti pečius ir uždengti rankas, bet nei karto niekas nieko nepasakė.

Žinoma, kai aplink matosi savo kūną stipriai prisidengusios moterys, kažkaip ir pati ne kaip jautiesi labai išsirengus :)

 

O ką vilki vietinės moterys? Juodai apsirengę ir su čadromis?

 

Juodai apsirengusių ir su čadromis (rūbas, kai matosi tik akys) matėme labai nedaug ir, pagrinde, tai buvo vyresnės moterys, o jaunesnės rengiasi labai spalvingai, jos galvą dengia hidžabais (skaromis), bet rūbai ryškių spalvų, dažnai gėlėti.

Vėliau teko kalbėti su moterimi, kuri buvo Švietimo ir Mokslo ministrė. Ji minėjo, kad jaučiama vakarų įtaka, moterys šiek tiek laisvėja. Ir tikrai yra tų, kurios labai stipriai nedengia savo veidų ir kūno. Tokios drąsios, be abejo, yra labiau išsilavinusios, aukštesniam visuomeniniam sluoksniui priklausančios moterys. Bet bendra tendencija yra tokia, kad kūnas slepiamas.

 

Daug moterų yra studijavusios užsienyje, jos dirba ir dažna visai galvos nepridengusi. Kiek teko bendrauti su pakistaniečiais, ypač jaunesniais, jie yra prieš radikalų musulmonų tikėjimą ir mano, kad jų moterys turėtų rengtis vakarietiškai.

Apsilankius prekybos centre matėme ryškias sukneles ir blizgančius batelius.

Ar patiko jums maistas?

Maistas mūsų nesužavėjo. Valgėme restoranuose, teko paragauti gatvės maisto, buvome pakviestos į svečius pas vietinius gyventojus. Dažniausiai stebino tai, kad valgai ir nesupranti ką valgai - ar tai jautiena, ar aviena, o gal dar kažkas. Jei daržovės, tai irgi dažniausiai kažkokia masė, kur nesuprasi iš ko ji padaryta ir be to viskas gana aštru. Ir, deja, nepavyko išvengti apsinuodijimo, tai stipriai įtakojo kelionės planus, nes teko atsisakyti dalies tolimesnių išvykų.

 

Ką planavote pamatyti, kai važiavote į Pakistaną ir kaip pavyko savo planus įgyvendinti?

Iš tiesų važiavome be išankstinių nuostatų. Tomas buvo mus nuteikęs, kad labai daug ko nepamatysime, nes šalis nesaugi. Norint keliauti reikalingo spec. leidimai įvažiuoti į tam tikras teritorijas. Žinoma, tai negarantuoja saugumo :)

Labai patiko tai, kad teko pažinti radikaliai priešingą kultūrą - to dar niekada neteko patirti. Labai buvo įdomu gilintis į visą šalies istoriją, į dabartinius laikus, religiją. Man šita kelionė padėjo suprasti, kiek mes esam skirtingi. Visą kelionės laiką manęs neapleido jausmas, kaip gerai, kad aš gimiau ir užaugau Lietuvoje, kaip asmenybė, kad turiu darbą, vairuoju automobilį ir esu nepriklausomas žmogus

Taip, gamta graži, jokių blogų žmonių neteko sutikti, ypatingai pavojingų situacijų neteko patirti, bet kelionės pabaigoje buvo geras jausmas kai jau judėjome namų link. Kitiems apsilankymai panašiose Azijos šalyse gal sukelia kitokius jausmus, jie jaučiasi labai pakylėti ir pan. Mums taip nebuvo. Iš tiesų buvo noras "vėl grįžti į savo kailį".