Islandija - vėjų šalis

   Kiekvienas keliautojas turi savo svajonių šalį, o ne vienas norėtų pakeliauti ir už Žemės ribų, pavyzdžiui po Mėnulį. Kol kas kiekvienam nukeliauti į Mėnulį nėra realu, bet Žemėje patirti jausmą, jog esi Mėnulyje, galima. Toks jausmas apėmė mano šios dienos pašnekovę, keliautoją iš Kauno, Aidą, kai ji atvyko į Islandiją.

Kodėl Islandija? Ar tai buvo ilgai planuota kelionė, ar spontaniškai šovusi mintis?

   Paprastai visos mano kelionės būna spontaniškai suorganizuotos. Per pusdienį susidėliojam maršrutą, rezervuojam nakvynę, sėdam į mašiną ir į kelią. Su Islandija buvo kitaip. Ten mus pakvietė giminės, kurie jau daug metų gyvena Islandijoje ir lankėmės tose vietose, kurias jie rekomendavo pažiūrėti.

Koks pirmas įspūdis atvykus?

   Leidžiantis lėktuvui buvome įspėti apie galimą kratymą nusileidimo metu dėl stipraus šoninio vėjo. Apie stiprų vėją turėjome lietuvišką supratimą, kurį greitai pakeitėme. Išėjus į lauką iš oro uosto pastato, atrodė, kad telefonas pats norėjo iššokti iš rankos, o einant kojų perstatinėti nereikėjo, vėjas nešė į priekį. Nesupratome, ar mus gaubia baisinis rūkas, ar dulksna, kas visai nederėjo su tokiu stipriu vėju. Mūsų šeimininkas Rimas, gyvenantis Islandijoje daugiau nei 10 metų, pasiūlė važiuoti į Reikjaviką ne greituoju, bet tolimesniu įspūdingesniu keliu. Mielai sutikome, nes mūsų tikslas ir buvo – kuo daugiau įspūdžių. Žemė maišėsi su dangumi, kažkokioje pilkoje migloje pakeliui matėsi vien tik pilki, aštrių kampų įvairiai sumėtyti skirtingo dydžio akmenys (vulkaninės išspjaudos). Kai stabtelėjome ir išlipome pasigrožėti šėlstančiu vandenynu, jautėmės lyg būtume kitoje planetoje, tokių vaizdų Žemėje nesitikėjome išvysti.

   Kitas sustojimas buvo, nuo pagrindinio kelio pavažiavus kiek į šoną. Laikydamiesi dviem rankom už mašinos durelių, išlipome ir tą pačią akimirką vėjo gūsis nosį užkimšo sieros kvapu.  Kiek paėjus prieš akis atsivėrė purvo ir trykštančių garų baseinas. Pamačius tai pagalvojau, kad panašiai įsivaizduoju pragarą: žemė kunkuliuoja, garuoja, aplink daugybė verdančių duobių, karštis kyla iš žemės, o iš viršaus kažkas dulkia ... o gal tai rūkas, per kurį matosi vos keli metrai, pučia toks stiprus vėjas, kad nelabai gali ant kojų išsilaikyti ir visą pragaro vaizdą vainikuoja sieros kvapas.

   Pakeliui dar sustojome prie Almannagja tarpeklio, kur „susijungia“ Amerika ir Europa (radau moksliškesnį paaiškinimą: Amerikos ir Europos litosferos plokščių sandūra). Šioje vietoje plokštes skiria nelabai didelis tarpas ir plyšys nėra gilus, kokį galima būtų įsivaizduoti. Plokštes vienoje vietoje jungia metalinis tiltukas, tad ramiai galima eiti iš Europos į Ameriką ir atgal daug kartų, be jokių muitinių ir pasienio postų :) O pageidaujantys, gali nusileisti žemyn ir pasivaikščioti turistams įrengtu pėsčiųjų taku tarp plokščių.

   Po gerų poros valandų kelionės, ištrūkome iš rūko gniaužtų, pasirodė nedideli namai, kurių vis gausėjo, kelias tapo platus, įvažiavome į sostinę Reikjaviką. Pirmasis miesto įspūdis taip ir išliko: plati gatvė, nedideli iki trijų aukštų namai, keli posūkiai, individualių namų kvartalas. Tačiau pagalvojus apie Islandijos pirmus įspūdžius, miesto vaizdą užgožia kelionės iš oro uosto metu pamatyti vaizdai, kurie priminė ir Mėnulį, ir pragarą. Tai buvo neapsakomas įspūdis ir niekur nepatirti jausmai. Grįžtant namo į Lietuvą, mes dar kartą atvažiavome į tas pačias vietas, bet buvo gražus saulėtas oras ir tokio stipraus įspūdžio nebebuvo. Buvo labai gražu, įdomu, bet nesijautėme lyg po pragarą vaikščiotume.

Kiek laiko buvote Islandijoje?

   Mes keliavome septynias dienas, bet spėjome pamatyti tik nedidelę pietvakarinę Islandijos dalį. Jei būtume visas dienas važiavę ratu aplink Islandiją, būtume daugiau apkeliavę, bet mes daug laiko vaikščiojome pėsčiomis. Pavyzdžiui, atvykę prie Skogafoss krioklio, pirmiausia, negalėjome atitraukti akių nuo susiformavusios vaivorykštės jo apačioje. Stovėjome, grožėjomės, fotografavome, tada užlipome į kalno, nuo kurio krenta krioklys, viršų ir ėjome palei upę tol, kol upė pasislėpė kalne.  Aplink buvo tokie užburiantys vaizdai, kad norėjosi dar ir dar eiti į priekį. Taip bevaikštant ir dairantis į kalnus, žiūrim pusdienis prabėgo.

   Ne mažiau įspūdingas visai šalia esantis ir Seljalandsfoss (60 metrų aukščio) krioklys. Už šio krioklio galima užeiti ir pavaikščioti, tik nereikia tikėtis, kad iš už jo išeisi sausas, todėl reikėtų pasirūpinti neperšlampamu lietpalčiu, striuke, kelnėmis. Prie šio krioklio irgi daug laiko praleidome. Nepaprasta patirtis buvo vaikštinėti Vik juoduoju paplūdimiu arba stebėti jūrinius mormonus nacionaliniame parke.

Jūriniai mormonai - Islandijos nacionalinis paukštis

Kas labiausiai patiko, ką rekomenduotumėte kitiems?

   Gal mes kiek pakvaišę dėl laukinės gamtos, todėl mus sužavėjo viskas: kriokliai, geizeriai, juodasis Vik paplūdimys, jūriniai mormonai, tiesiog vaikščiojimas pėsčiųjų takais ir gėrėjimasis nuostabiais gamtos vaizdais. Vykstantiems į Islandiją rekomenduočiau viską, apie ką rašo interneto svetainės: visus krioklius (pats vandeningiausias - Gulfoso krioklys!), geizerius (nors didysis snaudžia ir į kelis mėnesius kartą iššauna, šalia esantis Strokuro geizeris leidžia grožėtis jo srove kas 5-10 minučių), nacionalinius parkus (jie visai ne tokie, kokius pratę matyti Kroatijoje ar Lietuvoje), ledynus, juodąjį paplūdimį Vik, paprasčiausiai važiuoti kur akys mato, išlipti ir eiti į kalną, lipti į ugnikalnį pažiūrėti į seniai užgesusį kraterį, suvokti, kad aplinkui ne žemė, bet vulkanų išspjaudyti akmenys, nutekėjusi lava, kurioje jau pradeda augti vienas kitas žolės kuokštelis ar net krūmelis, grožėtis kalnų spalvomis, juodu smėliu. Nepatarčiau daug laiko skirti Reikjaviko aplankymui, nors ten irgi galima rasti įdomių objektų, kaip žymioji Hallgrinskirkja bažnyčia, vandens bokštas, į kurį galima įlipti, nepaprastos konstrukcijos operos teatras... Tačiau Islandijos civilizacija jokiais būdais neatstos to, ką galima pamatyti, o svarbiausia pajusti vaikščiojant šia nepaprasta žeme. Nepatikėsite, bet prie Reikjaviko auga ir miškas. Sako jo yra ir daugiau, bet aš mačiau tik čia, taip pat mačiau kai kur tarp akmenų išlyginta vietas, jose padarytos pievos, o jose ganosi gulbės, kitur padaryti golfų laukai ar futbolo aikštės.

Dabar pakalbėkime apie dokumentus ir pinigus. Kas svarbu? 

   Kelionėje užtenka asmens tapatybės kortelės, net pasas nebūtinas. Valiuta - Islandijos krona (jei neklystu, apie pusė euro). Prekybos centruose galima atsiskaityti kortele, bet jei rezervavote gyvenamą vietą ir atsiskaitymas yra nuvykus, patarčiau tą sumą turėti grynais. O valiutos pirkimo Lietuvoje nepalikti paskutinei minutei, nes, nedaug bankų keičia eurus į islandiškas kronas, o ir jei keičia, ne visada būna reikiamas kiekis. Todėl siūlau pasiskaičiuoti kiek gali reikėti grynais, ir pradėti rūpintis valiuta bent prieš dvi savaites. 

Klausant pasakojimo, man pasirodė, kad reikėtų atkreipti dėmesį į aprangą, avalynę. Ką rekomenduotumėte?

   Neįsivaizduoju sausos ir nevėjuotos Islandijos. Gali būti ir labai saulėta graži diena, tačiau pakilus prie vulkano kraterio, nežinia iš kur atsiranda didelis vėjas. Arba važiuojant keliu ką tik buvo 18 laipsnių šilumos, bet pusvalandžio laikotarpyje atsidūrus arčiau ledyno, temperatūra gali siekti tik 8 laipsnius. Todėl, nors ir šiltą dieną reikėtų turėti, ką nors užsimesti ant pečių ir žinoma, jei nesinori stebėti šio nuostabaus krašto pro mašinos langą - pačią patogiausią avalynę storesniais padais, kad per akmenis neatmušti padų.

Nakvynė. Kur nakvojote, ar buvo kažkokių niuansų, įdomių dalykų?

 

   Mūsų kelionė buvo taip sudėliota, kad reikėjo pasirūpinti tik vienos nakties nakvyne, kitas naktis nakvojome pas savo giminaičius. Rezervavome namelį Vestry Petursey, kur vienos nakties namelio kaina buvo 120 eurų. Jei jums reikia patiems rūpintis nakvyne, patariu daryti labai iš anksto. Planuojant į Islandiją vykti vasaros metu, vietų rezervaciją reikėtų pradėti dar rudenį. Tada dar galima mažesnių kainų paieškoti. Pavasario kelionei, kol dar neįsibėgėjęs turistinis sezonas, galima ir žiemą kažką rasti už mažesnę kainą. Mes namelį rezervavome lapkričio pabaigoje, o nakvojome gegužės viduryje. Savo pasirinkimu džiaugėmės, nes namelis labai geroje vietoje, netoli Vik paplūdimio ir beveik pusiaukelė tarp Reikjaviko ir ledynų. Šeimininkai malonūs, viską aprodė, pateikė ko reikia ir išvyko savais reikalais. Išvažiuodami palikome raktą sutartoje vietoje. Susikalbėjome angliškai. 

Dar pakalbėkime apie maistą. Kur ir ką valgėte?

   Kadangi didžiąją laiko dalį mes praleidome gamtoje, tai maistą vežėmės su savimi. Pastebėjome, kad yra daug poilsio aikštelių turistų lankomose vietose, ten žmonės susėdę prie staliukų užkandžiauja. Nors vaikštant gamtoje galima bet kur ant akmens prisėst ir užvalgyti. Kavinėse nesilankėme, buvome tik paragauti pūdyto ryklio. Skonio nupasakoti neįmanoma, bet atrodo, kad pilna burna šlapimo. Vietiniai gyventojai skonį nuplauna vietine degtine, bet mums, kaip turistams jos nedavė, tad teko bandyti visokiais būdais jį naikinti. Galiu pasakyti, kad skonis labai ilgai išliekantis burnoje, joks maistas ar gėrimas jo nepanaikino, kol po pusdienio bandymų, sugalvojome kolos nusipirkti, tai buvo vienintelis gėrimas, kuris mums padėjo.

Ryklio mėsos gabalai džioviname gryname ore

Gal dar turite kokių patarimų besiruošiantiems į Islandiją?

   Gal pirmas įspūdis susidaro, kad į Islandiją gali vykti tik fiziškai tvirti žmonės, bet iš tiesų, ten gali vykti visi - nuo mažo iki seno - kas nors kiek kruta. Kadangi be automobilio neišsiversite niekaip, reikia arba važiuoti su grupe, kur jus nuveš, o lipti į kalną - nėra būtinumo, nes ir taip vaizdai nepakartojami. Jei važiuosite savarankiškai, būtinai turėsite nuomotis automobilį. Geriau nuoma pasirūpinti iš anksto dar Lietuvoje ir, aišku, nuomotis reikėtų džipą, kitaip galite kai kur ir nepravažiuoti. Na ir dar, paskutinis pastebėjimas, kad Islandijoje žiemą labai gražu ir daugelis važiuoja stebėti šiaurės pašvaistės, bet reikia įvertinti, jog tuo metu yra labai trumpa diena, o kartais net gali jos ir nepastebėti. Pavasarį, kai tirpsta sniegas, būna griūtys, todėl daug kur nepravažiuojami keliai. Mums pasisekė, mes buvome gegužės mėnesį ir visur, kur važiavome, keliai buvo pravažiuojami. Birželį prasideda turistinis sezonas ir turistų smarkiai pagausėja, nes Islandija šiuo metu keliautojų labai mėgstama šalis, todėl nuo birželio visur bus daug žmonių.

Žydroji lagūna - terminis baseinas, kuriame šildomas jūros vanduo, naudojant karštą geizerių vandenį 

   Padėkojau Aidai už pasakojimą ir patarimus, ji sakė, jog labai džiaugsis, jei jos pasakojimas kažkam padės apsispręsti nuvykti į Islandiją ir palinkėjo visiems skaitytojams gerų įspūdžių.

 

   Jei norite gyvai užduoti klausimus Aidai, prisijunkite prie FB grupės Kelionės planavimas 

Gurmaniškos kelionės, paskanintos impresionizmo prieskoniu

   Kiekvienas kelionėse ieškome skirtingų dalykų, kažkas istorijos vadovėlyje matyto paminklo ar mūšio lauko, kažkas trokšta panerti į povandeninį pasaulį, o šiandieninė mano pašnekovė kaunietė Ela trokšta pažinti šalių kultūrą per jų virtuvę ir meną, nes kai paklausiau, ar galiu jos keliones pavadinti gurmaniškomis, ji nusišypsojo, bet paprieštaravo, kad kelionėse jai ne vien maistas svarbu, bet ir menas, ypač impresionistai ją žavi.

Kaip pasirenki lankytinus objektus savo kelionėms?

   Lankytini objektai būna svarbiausi tos vietovės istoriniai ir architektūros pastatai. Dažnai mano kelionių maršrutus koreguoja perskaitytos knygos, ar pamatyti filmai. Norisi pasivaikščioti tomis gatvėmis, kuriomis klaidžiojo knygų ar filmų herojai.

Kiek žinau, būdama Romoje ieškojai Paolo Sorrentino filme "Dydis grožis" ("La Grande Bellezza") rodytą kavinę "Bar S.Calisto"

   Taip, labai norėjau pamatyti šią kavinę savo akimis, pajusti atmosferą joje. Radau. Paprasta, net sakyčiau, apšiurusi kavinė, bet buvo malonu prisėsti tarp niekur neskubančių italų, tarp kurių mes su vyru, ko gero, buvome vieninteliai turistai, ir išgerti po kokteilį toje vietoje, pro kurią vaikščiojo filmo herojai.

Koks dar filmas ar knyga išvedė tave iš turistų pramintų kelių?

   Neseniai skaičiau Ralph Dutli knygą "Paskutinė Sutino kelionė". Chaimas Sutinas kilęs iš Baltarusijos, gimęs netoli Minsko. Jis 1910-1913 metais studijavo Vilniuje ir 1913 metais iš Vilniaus išvyko į Paryžių, todėl daug kur rašoma, kad jis kilęs iš Lietuvos. Paryžiuje Ch. Sutinas tęsė savo studijas ir tapė paveikslus. Jo paveikslai priskiriami ekspresionizmo krypčiai.

   Pirmą kartą gyvai jo paveikslus pamačiau 2014 metais parodoje „Paryžiaus mokyklos dailininkai iš Baltarusijos“. Kolekcija priklauso AB „Belgazprombank“. Baltarusijos bankininkai supirko dailininkų, kilusių iš Baltarusijos, paveikslų kolekciją ir ją viešai pristatė. Šie menininkai studijavo Vilniuje, gyveno ir kituose Lietuvos miestuose, o paskui masiškai išvažiavo į Paryžių ir ten pusbadžiu gyveno menininkų kolonijoje, kuri buvo vadinama "Avilys". Šis pastatas išlikęs Paryžiuje iki šiol ir ten įsikūrę menininkai.

   Knyga "Paskutinė Sutino kelionė" mane nuvedė į Oranžerijos (Musee de l'Orangerie)  muziejų. Jame Ch.Sutino darbams skirta atskira salė. Turiu vieną jo paveikslo nuotrauką iš šio muziejaus. Nuotrauka neperduoda tikrojo paveikslo grožio ir baltos spalvos niuansų, kurie matosi paveiksle.

Chaimas Sutinas "Konditeris su raudona nosine"

   Muziejuje daug nuostabių paveikslų, tik nelabai gali jais pasigrožėti, nes visur stovi eilutės "meno mylėtojų", kuriems reikia "selfio" prie kiekvieno paveikslo. Pasirodo, ypač gerai selfio fonui tinka Klodo Monė (Claude Monet) Vandens lelijų ciklo darbai, jais ne tik pasigėrėti, bet ir pamatyti kartais sunku.

   Kita knyga, įtakojusi mano kelionių maršrutą - George Simenon istorijos apie Komisarą Megrė (Maigret). Apsilankiau Rocket gatvėje (11 rajone), kur jis gaudė nusikaltėlius. Vaikščiojau palei Saint – Martin kanalą, kuris aprašytas romane "Komisaras Megrė ir lavonas be galvos", ten Megre išsiaiškino nusikaltimą, apsilankiau Auksakalių krantinėje (Quai des Orfèvres), kur Megre dirbo. Vogėzų aikštėje (place de Vosges) pasidairiau, kur čia galėtų būti komisaro Megrė buto langai. Nuostabu vaikščioti Paryžiaus gatvėmis ir prisiminti, kad šioje vietoje vaikščiojo ir mano mėgiamas detektyvas.

Vogėzų aikštėje (place de Vosges)

Kitas svarbus dalykas, norint pažinti šalį, į kurią atvykai, yra paragauti šios šalies virtuvės. O būnant Paryžiuje ar Romoje būtina paragauti visame pasaulyje žinomų patiekalų. Ką Romoje rekomenduotum paragauti?

   Tradicinius visame pasaulyje žinomus italų patiekalus: pica, pasta, ledus (gelato), tiramisu.

Bet šių patiekalų galima paragauti ir Lietuvoje, ar būtina juos valgyti Italijoje?

   Galima :) Ir Italijoje gausiai turistų lankomose vietose jie gali nelabai skirtis nuo to, ką mes valgome Lietuvoje, tačiau norint pajusti tikrą itališką skonį, reikėtų eiti į tas kavines, kur gamybos metu laikomasi senųjų tradicijų ir naudojami natūralūs produktai.

Tai kur rekomenduotum užsukti paragauti savo išvardintų patiekalų?

   Bendra taisyklė - valgyti toliau nuo turistinių objektų, ten bus ir pigiau, ir laikomasi senų receptų. Jei nėra laiko toli ieškoti kavinių, tai rekomenduočiau picos užsukti į Pizzarium Bonci, kuri yra netoli Vatikano muziejaus, tikrų ledų ir tiramisu Pompi bare ar parduotuvėje nusipirkti. Pompi parduotuvėlių, barų Romoje yra keletas, reikėtų žemėlapyje pažiūrėti, kur patogiau užsukti. Norintys pasimėgauti kitokiais desertais, turėtų užsukti į Ciuri Ciuri. Tiek Pompi, tiek Ciuri Ciuri desertų tokia didžiulė pasiūla, kad net sunku ką nors išsirinkti.


Cannoli

Ką rekomenduotum paragauti Paryžiuje? O gal apsilankyti kažkokioje įdomioje tavo atrastoje vietoje?

   Paryžiuje sunku atsispirti konditerijos parduotuvių (Pâtisserie) vitrinų vaizdams. Bent po vieną pyragaitį per dieną būtina paragauti.

 

 

   Man paliko įspūdį apsilankymas vienoje iš seniausių Paryžiaus konditerijos parduotuvių Stohrer, kurią įsteigė karališkasis kepėjas dar 1730 metais.

Romo bobelė (Baba au rhum) iš Stohrer parduotuvės
 

   Tikrą Paryžiaus virtuvę galima rasti bistro, o ne prabangiuose restoranuose. Vienas jų – Boullion Charttier, įkurtas 1896 metais ir, tikėtina, mažai pasikeitęs nuo įkūrimo. Jį žino daugelis ir tenka pastovėti eilėje (!), kol tave pasodina prie stalo. Patenki į XIX amžiaus atmosferos pripildytą aplinką: padavėjai ilgomis prijuostėmis, sąskaita užrašoma ant popierinės staltiesėlės, gulinčios ant stalo. Verta jame apsilankyti ir dėl maisto, ir dėl išsaugotos atmosferos. 

 

Gal yra vietų, kur norėtum nuvykti ir atrasti naujų skonių, naujų patiekalų?

  O, dar visos le Marais apylinkės  (3 ir 4 rajonai) neištyrinėtos. Ten geriausi Paryžiaus falafeliai...

 

Ar neplanuoji rašyti tinklaraščio apie savo kulinarinius, konditerinius atradimus?

   Ne, neplanuoju. Man labiau patinka atrasti, paragauti, bet nei fotografuoti, nei aprašinėti nesu mėgėja.

 

Kas paliko didžiausią įspūdį per paskutines keliones?

   Daug nuostabių ir įspūdingų dalykų teko pamatyti ir patirti, bet labiausiai įsiminė šventė Romoje. Ten buvome birželio pradžioje, o birželio antrą dieną italai švenčia Respublikos dieną. Teko stebėti karinį paradą Romos gatvėmis ir įspūdingą reginį, kaip alpinistai išskleidė didžiulę Italijos vėliavą nuo Koliziejaus viršaus iki žemės.
 

Romos Koliziejus. Alpinistai pasirengę vėliavos nuleidimui

   Man buvo malonu pakalbėti su Ela apie kitokias keliones, pati sau atradau dailininką Chaimą Sutiną ir jau dabar noriu kokį pyragaitį suvalgyti, pažiūrėjus į jos duotas nuotraukas.

Jei norite asmeniškai Elai užduoti klausimus, junkitės prie FB grupės Kelionės planavimas ir komentaruose rašykite Elai klausimus.

 

   Jei jūs esate savarankiškų kelionių entuziastas ir norite pasidalinti savo kelionių įspūdžiais bei patarimais su tinklaraščio skaitytojais, rašykite man asmeninę žinutę FB grupėje arba elektroniniu paštu keliones.planavimas@gmail.com.

Kelionė į Pietų Korėją

Šiandien kalbinu trisdešimtmetę keliautoją Audronę, kuri šiuo metu gyvena Londone ir drąsiai leidžiasi į keliones viena. Apie keliones kuria trumpus filmukus ir juos deda į YouTube kanalą, taip sujungdama du savo hobius - keliones ir filmukų kūrimą.
Mūsų pokalbio tema - kelionė į Pietų Korėjos sostinę Seulą 2016 metų rugsėjo mėnesį.

Audrone, koks buvo kelionės maršrutas? Ką teko aplankyti?

   Kelionės metu aplankiau ne viena įdomų objektą ir be galo susižavėjau miestu.

Pirmą dieną, tik atskridus ir susiradus savo AirBnb, nuvykau į Myeongdong rajoną, kuris yra be galo gyvybingas ir jame daugybė apsipirkimo vietų. Ten pavaikščiojau po parduotuves ir pasiėmiau žemėlapį iš turizmo informacijos centro.

   Antrą dieną pradėjau, aplankydama savo mėgiamos grupės BigBang (ši grupė dalyvavo 2018 metų Seulo olimpinių žaidynių atidarymo koncerte) 10-ųjų koncertinės veiklos metinių proga parengtą parodą. Bilietus nusipirkau internetu dar Londone, o Seule, kol radau parodą, teko nemažai pavargti. Google žemėlapius Pietų Korėjoje galima pamiršti, jie ten nenaudingi.

   Trečia kelionės dieną apžiūrėjau vienus iš karališkųjų rūmų - Changdeokgung ir Bukchon Hanok rajoną, nusipirkau suvenyrų Insadong gatvėje ir pasikėliau į N Seoul Tower, esantį ant Namsan kalno. 


N Seoul Tower

   Rinkausi būtent šiuos karališkuosius rūmus, nes jie turi slaptą sodą, kurį galima pamatyti tik su ekskursija. Bilietus sodo apžiūrėjimui pirkau internetu iš anksto, nes yra vos kelios ekskursijos anglų kalba per dieną. Į karališkuosius rūmus galima patekti ir nemokamai, jei ateini apsirengęs hanbok (tradiciniai korėjiečių rūbai). Nuomos punktų aplink rūmus yra daugybė. 



Changdeokgung karališkieji rūmai (paslaptingas sodas)

   Iš rūmų nuėjau į vieną iš kelių tradicinių korėjietiškų namų rajonų - Bukchon Hanok. Šį rajoną pasirinkau, dėl paprastos priežasties - jis yra prie pat rūmų. Jame esanti Insadong gatvė yra labai populiari tarp turistų, nes joje galima be vargo nusipirkti suvenyrų. 



Bukchan hanok rajonas

   Visada mėgstu užlipti, pasikelti kur nors aukščiau ir pažiūrėti vietovės panoramą. Kadangi Korėja yra kalnuota šalis, tai ir sostinėje yra kalnų. Pasikėlus ant Namsam kalno, atsiveria nuostabus miesto vaizdas. Mane jis taip sužavėjo, kad juo pasigrožėti grįžau ir paskutinį vakarą Seule. Naktinio Seulo panorama grožėjausi iš N Seoul Tower bokšto. 



Vaizdas nuo Namsan kalno

   Ketvirtą dieną nuvažiavau į vieną iš daugybės Seulo turgų. Pasirinkau Dongdaemun shopping complex, kadangi jis specializuojasi viskuo rankdarbiams, o aš mėgstu rankdarbiauti. Pats turgus yra panašaus principo kaip Urmo Bazė Kaune, tik žymiai didesnis. Milžiniškame daugiaaukščiame pastate galima rasti viską, ko tik rankdarbiautojo širdis geidžia. Na, galbūt ne viską - siuvinėjimo rinkinių rasti nepavyko.

   Po nedidelio pasidžiaugimo rankdarbiautojų rojumi, ėjau pasivaikščioti palei Cheonggyecheon upelį (stream). Tai nuostabi vieta pasivaikščioti, nors dar ne taip seniai jis buvo baisiai užterštas ir apleistas.


Cheonggyecheon upelis

   Netoli upelio ir turgaus yra Dongdaemun Design Plaza - be galo įdomios architektūros pastatas, kuris primeną ant žemės nusileidusį kosminį laivą. 

Dongdaemun Design Plaza (Nuotrauką paimta iš interneto, šaltinis https://www.seoulsolution.kr)

    Vakare apžiūrėjau tiltą fontaną. Fontanas veikia tam tikrom valandom, todėl reikia iš anksto pasidomėti, kada veiks. Dienos metu jo pasirodymai nėra tokie įspūdingi, kaip vakare su šviesomis.



Banpo tiltas

   Paskutinę dieną Seule skyriau Gangnam (kas šio pavadinimo nėra girdėjęs po Gangnam Style dainos?) bei Hongdae rajonams. Turiu pasakyti, kad iš Gangnam visiškai nieko nesitikėjau, bet likau sužavėta nuostabia modernia architektūra bei pasidžiaugiau gražiu oru ir ramybe viename jaukiame parkelyje. Hongdae, deja, nusivyliau. Visur girdėjau tiek aikčiojimų apie šį rajoną, bet man jis nebuvo prie širdies.

Kaip vyko kelionės planavimas? Kur ieškojai informacijos?

   Prieš keliaudama peržiūrėjau daugybę video apie šalį ir miestą, tad labai norėjosi pamatyti tiek istorinių pastatų, tiek modernią architektūrą, pasigrožėti gamta ir paragauti vietinio maisto. Galima sakyti, kad į kelias dienas bandžiau sutalpinti kiek įmanoma daugiau.

   Kelionę planavau apie 3-4 mėnesius. Pačioj pradžioj svarsčiau, ar važiuoti į Japoniją, ar į Pietų Korėją. Palyginus vietines abiejų šalių kainas (apgyvendinimas, maistas, vietinis transportas, lankytini objektai), pasirinkau Seulą, nes Pietų Korėja pasirodė žymiai pigesnė.

   Visą informaciją susirinkau internete. Peržiūrėjau nesuskaičiuojamą daugybę YouTube kitų keliautojų video įspūdžių bei užsieniečių gyvenančių Pietų Korėjoje video pasakojimų apie Seulą. Taip pat nemažai informacijos radau http://english.visitseoul.net/index puslapyje.

Dokumentai, bilietai, pinigai. Kokių dokumentų reikia? Ar reikalinga viza? Gal skiepai reikalingi? Pinigai grynieji, ar kortelės pakanka?

   Lietuviams keliaujantiems į Pietų Korėją turistiniais tikslais vizos nereikia, jei kelionė trunka iki 90 dienų. Reikia turėti pasą, asmens tapatybės kortelės neužteks.

   Jokių privalomų skiepų nėra.

   Vežiausi su savim Pietų Korėjos vonus. Rekomenduoju turėti grynų, daugelyje vietų galima atsiskaityti tik grynais, bankomatų nepastebėjau nors jų tikrai yra, bet reikėtų specialiai paieškoti.

Apranga, avalynė, ar reikėtų kokių specialių rūbų?

   Keliaujant į Seulą jokių specialių rūbų ar avalynės tikrai nereikia. Korėjiečiai rengiasi pagal paskutinę madą, tad jei nesinori, kad visi iš tolo matytų, kad esi turistas, reikia renkitis patogiai, bet stilingai. Einant į tradicinius restoranus, patarčiau autis batus, kuriuos patogu greitai nusiauti ir apsiauti. Tradiciniuose restoranuose batus dažniausiai reikia palikti prie durų. Taip pat ir lankantis pas ką nors namie ar apsistojus AirBnb, reikia palikti batus prie durų.

 Pokalbio pradžioje minėjai, kad nakvojai AirBnb, kodėl? Kokios kainos?

   Nakvynei rinkausi tarp kelių variantų: viešbučio, hostelio ir AirBnb. Viešbutį atmečiau dėl kainos. Hostelių mėgėja nesu, nes nesijaučiu juose saugi. Pasirinkau AirBnb ir labai džiaugiuosi.
   Išsinuomavau kambarį su atskira vonia pas jauną korėjiečių šeimą. Gavau ne tik patogų kambarį netoli nuo metro sustojimo, bet ir pusryčius, rankšluosčius, transporto kortelę, kurią tereikėjo pasipildyti, ir nešiojamą bevielio interneto aparatuką. Už 5 naktis mokėjau apie £160.

Kelionėje labai svarbu yra maistas? Papasakok savo įspūdžius.

   Porą kartų valgiau kavinėse, bet labiausiai man tiko gatvės maistas. Kavinėse porcijos tikrai didelės, o kainos nėra aukštos. Kavinėse už patiekalus mokėjau apie 10 000 Korėjos vonų (apie 7,6€). Gatvės maisto porcijos nedidelės, bet ir kaina mažesnė. Daugelis patiekalų kainuoja apie 2000-5000 vonų (1,5-4,0€).

   Nemažai patiekalų Pietų Korėjoje yra aštrūs, todėl reikia iš anksto išsiaiškinti, ar patielai nebus aštrūs.

   Man, kaip mėgėjai keliauti solo, buvo nemenkas iššūkis rasti kur pavalgyti. Korėjiečių kultūroje nėra įprasta valgyti po vieną, jie valgo kompanijoje. Todėl nemažai kavinių net neaptarnauja, jei ateini vienas, nes maisto porcijos nėra skirtos vienam žmogui.

   Esu smaližė, tad mano norų saraše buvo daugybė įvairiausių ledų. Ir Korėja čia manęs nenuvylė :) Paragavau tradicinių korėjietiškų ledų bingsu (smulkintas ledas su įvairiais priedais), rožės formos ledų ir ledų žuvies formos vaflyje su medaus koriuku ant viršaus. Jei tik Europoje pasirodo, kokie nauji madingi ledai, labai tikėtina, kad jie atėjo iš Azijos šalių (Kinijos, Korėjos, Japonijos ir t.t.). Taip pat ragavau be galo skanų žalios arbatos pyrago vyniotinį. Ir dar buvo begalė desertų, kurių, deja, nespėjau paragaut.



Rožės formos ledai

Kaip pavyko susikalbėti? Kokiomis kalbomis kalbėjai?

   Keliaujant po Seulą, tikrai nėra problemų susišnekėti angliškai. Metro stotelių pavadinimus praneša korėjiečių, japonų, kinų ir anglų kalbomis, gatvių pavadinimai surašyti korėjiečių ir anglų kalbomis. Dauguma meniu turi patiekalų nuotraukas. Visgi rekomenduoju išmokti hangeul (korėjiečių abėcėlę). Ji tikrai nesudėtinga ir labai greit išmokstama. Išmokti kelias frazes kaip pasisveikinti, paklausti, kiek kažkas kainuoja, ir kaip kažko paprašyti tikrai nepakenks.

Ar naudojai kokias nors programėles kelionėje? Jei taip, kokias? Kuo jos naudingos?

   Man labai pravertė Subway Korea programėlė. Net gi sakyčiau, keliaujant į Seulą jos būtinai reikia. Programėle galima naudotis tiek korėjiečių, tiek anglų kalbomis, yra visas metro žemėlapis, galima planuot kelionę nuo taško A iki taško B ir programėlė net pasiūlys, į kurį vagoną per kurias duris įlipt, kad būtų greita ir patogu persėst.

   Navigacijai geriausios yra Naver arba Daum programėlės. Deja, joms reikia turėti pačių minimaliausių korėjiečių kalbos žinių (bent sugebėti skaityt abėcėlę ir suvest ieškomą adresą korėjietiškai). 

O kaip interneto ryšys Korėjoje?
   Korėjoje internetas yra super kaip ir Lietuvoj. Vienas tikrai nerealus dalykas yra tas, kad galima išsinuomoti WiFi egg (nešiojamą bevielio interneto aparatuką) ir mokėti žymiai pigiau už internetą nei, kad kainuoja roamingas. Mano AirBnb savininkai man vieną davė, todėl nuvykus, rekomenduoju pasidomėti, ar galima aparatuką pasiskolinti iš savo apgyvendinimo vietos. Jei tokios galimybės nėra, aparatuką galima užsisakyti internetu ir pasiimti jį oro uoste,o skrendant namo grąžinti.

 Ar teisingai paskirstei laiką? Ar buvo vietų, kur norėjosi ilgiau pabūti, bet kelionės planas jau vijo pirmyn, ar buvo vietų, kur per daug laiko skyrei, ten nebuvo ką žiūrėti, ar ką veikti?

   Jau seniai išmokau, kad neverta griežtai planuoti kelionės maršruto. Visada smagu turėti laisvę keisti planus bet kuriuo metu.

Kokiu metų laiku, ar kokį mėnesį rekomenduotum vykti savo maršrutu? 

   Į Pietų Korėją siūlau vykti pavasarį ar rudenį, ypač kai sakuros žydi arba medžiai lapų spalvas keičia. Vasaros ten yra labai karštos, o žiemos šaltos.

Pabaigai, noriu paklausti, kur galima pamatyti tavo filmuotą medžiagą internete?

   Filmuotą medžiagą padalinau į dvi dalis ir jas galima pamatyti youtube:

Seulas I dalis

Seulas II dalis

Video yra titruoti lietuviškai. Norėdami žiūrėti su titrais reikia paspausti CC apatiniame dešiniame video kampe ir per nustatymus (gretimas mygtukas) pasirinkti kalbą.

   Dėkoju Audronei už patarimus, kelionės planavimas į Korėją bus lengvesnis, perskaičius šį interviu. Jei norite užduoti Audronei papildomų klausimų, prisijunkite prie FB grupės Kelionės planavims ir rašykite klausimus ten, arba po šiuo tekstu komentaruose.