Puslapiai

Rodomi pranešimai su žymėmis kelionės planavimas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis kelionės planavimas. Rodyti visus pranešimus

2019 m. kovo 24 d., sekmadienis

Kelionė į Pakistaną



Pakistanas nėra populiariausia šalis keliautojų žemėlapiuose, todėl buvo labai įdomu pasikalbėti su mama ir dukra - Audrone ir Greta - apie jų kelionę į Pakistaną. Pirmiausia, daug kam kils klausimas, kodėl dvi moterys susiruošė į tokią pavojingą ir moterims nelabai svetingą šalį?
 

Audronė: tai buvo Gretos sumanymas aplankyti Pakistane kaip Europos sąjungos atstovą dirbantį brolį Tomą. Jo penkerių metų kadencija ėjo į pabaigą, todėl nutarėme pasinaudoti galimybe.
 
Į Pakistaną reikalingos vizos, ar lengvai jas gavote ir kur reikėjo vykti jų pasiimti?
Paskutiniu metu kiek buvome kalbėję su Tomu, daliai prašančiųjų gana sunkiai pavykdavo gauti vizas. Šioje vietoje mums kažkaip stebuklingai pasisekė. Gavę iškvietimą iš Tomo, iš karto DHL paštu išsiuntėme dokumentus į Baltarusijoje esančią Pakistano ambasadą (į ją turėjome kreiptis "pagal paskyrimą".) Vizas gavome maždaug per 10 dienų. Su dokumentų siuntimu gavosi apie 2 savaites. Dažniausiai ši procedūra užtrunka gerokai ilgiau, tiesiog mums kažkaip pasisekė :) 

Kita pasirengimo dalis - skiepai. Internete nurodyta, kad nėra privalomų skiepų, yra tik rekomenduojami. Ar jūs skiepijotės?

Greta: taip, skiepijomės nuo poliomielito, nes Pakistane yra šios ligos židinys, nuvykus teko gatvėse matyti nemažai šios ligos sužalotų žmonių. Dar skiepijomės nuo infekcinių ligų: hepatito A, hepatito B, vidurių šiltinės, difterijos. Pakistanas nepasižymi švara, užsikrėsti infekcinėmis ligomis yra didelis pavojus, todėl skiepijomės nuo visų rekomenduojamų ligų.
Papasakokite apie skrydį

   Audronė: kelionė buvo labai ilga - užtrukome beveik parą. Išskridome penktadienį 8 valandą ryto, o šeštadienį 6 valandą ryto Lietuvos laiku nusileidome Islamabade. Aišku, teko palaukti oro uostuose. Pradžioje iš Vilniaus skridome į Maskvą, ten prabuvome maždaug 6 valandas, o vėliau iš Maskvos jau buvo skrydis į Dubajų.

Dubajuje mums reikėjo užregistruoti savo bagažą, atėjusios į registracijos vietą, pamatėme daugybę vyrų, kurie buvo apsikrovę lagaminais, dėžėmis, ryšuliais. Kiekvieno iš jų bagažo registracija truko be galo ilgai. Mes net išsigandome, kad nespėsime savo bagažo užregistruoti. Laimei, kad Greta sugalvojo prieiti prie verslo klasės bagažo registravimo ir pasiteirauti, ar galime mes ten praeiti, ir gal dėl to, kad mes buvome vienintelės moterys vyrų minioje, gal mėlynakės šviesiaplaukės lietuvaitės šypsena suveikė - mūsų bagažą užregistravo be eilės.
Tai kiek laiko užtrukote atsiimdamos bagažą, jei tiek daug visko vežėsi pakistaniečiai?
 


Bagažo atsiėmimas buvo tikras košmaras. Bagažo juosta greitai sukasi, vyrai alkūnėmis stumdosi, kad prieitų kuo arčiau prie juostos, griebia lagaminą, ar dėžę, pažiūri, ar jo, jei ne jo meta atgal ant juostos. O tai, kad mes moterys, ne tik mums nepadėjo, greičiau atvirkščiai - stumdytis jėgų neužteko ir dar buvome piktais žvilgsniais nužiūrimos. Po valandos fizinių grumtynių su vyrais, mums pavyko pasiimti savo lagaminus.




Prie dokumentų patikros buvo didžiulės eilės. Atskira eilė vyrams, atskira moterims su vaikais ir atskira atvykstantiems iš kitų šalių. Įspūdis - karšta, nešvaru, be galo daug žmonių, eilės nejuda. Jokių kondicionierių tik tokie "besisukantys" vėjeliai. Ten reikėjo pildyti kažkokius atvykimo dokumentus, nieko nesupratome. Bandžiau kalbėtis su pareigūne, ką kur pildyti, ji bandė paaiškinti, aišku nieko nesupratome :) Tada tiesiog padavė kažkieno užpildytus dokumentus, kad turėtume "kaip savo". Taip ir nesupratome, kas ir kam ten reikalinga... Tomas vėliau sakė, kad reikia tokius dokumentus užpildyti kiekvienam atvykstančiam į šalį, ir tiesiog jie padavė tam, kad turėtume "kažką".
Koks pirmas įspūdis išėjus iš oro uosto?
Audrone: Dvejopas. Mūsų pasitikti Tomas atvažiavo su šarvuotu džipu. Šarvuotame džipe jautėmės saugios, bet tuo pačiu supratome, kad esame nesaugioje šalyje, jei reikalingas šarvuotas automobilis.

Apsauga prie namų

Atvažiavus į Tomo nuomojamą namą, pamatėme aukšta tvora aptvertą kiemą, prie durų sargybinis pasitiko. Vieną naktį pabudau išgirdus žingsnius name. Pažadinau Tomą, klausiu kas čia vaikšto. pasirodo sargybinis per naktį tris kartus apeina visą namą, patikrina ar viskas gerai.
Greta: Tiesa sakant, dalis įspūdžių jau per laiką "išsitrynė". Bet aš niekuomet nepamiršiu to pirmo įspūdžio nusileidus ir išėjus pro oro uosto duris.
 Toks jausmas, kai vaikystėje kažkada žiūrėdavau indų filmus ir visa ta publika apsirengusi, kaip aš vadinu "pižamomis" :) Jausmas lyg būtum tuose filmuose :) Kaip supratau mamai to nebuvo, nes ji kažkada buvo aplankiusi Taškentą ir tas jausmas jai jau buvo patirtas kažkada anksčiau. Net ir prieš kelionę, kuomet ji primygtinai priešinosi važiavimui, sakydavo, kad bus tas pats kaip Uzbekistane. Kaip vėliau paaiškėjo, labai smarkiai neklydo :) Taip, šalis kita, bet kaip supratau, tam tikru kultūros aspektu turinti daug panašumų.


Ar vaikščiojote vienos?

Pradžioje (t.y. pirmas kelias dienas) vaikščiojome vienos. Įspūdis dėl saugumo toks labai dviprasmiškas. Kuomet į oro uostą atvažiavo šarvuotas džipas, lyg ir priverstas manyti, kad esi nesaugioje šalyje. Bet tuo pačiu kuomet pakeliui namo iš oro uosto sustojome miestelyje Rawalpindi (dar vadinamame Pindi) ir tiesiog išėjome pasivaikščioti, to baisaus nesaugumo jausmo nebuvo. Viskas atrodė be galo įdomu, nepatirta (bent man, mama visuomet šiek tiek priešinosi įspūdžiams :).
Pirmąsias dienas Tomas dar turėjo nemažai dirbti, todėl mes buvome paliktos namuose. Man iš karto šovė mintis, kad reikia apeiti aplinkines teritorijas pėsčiomis. Islamabade viskas suskirstyta tokiais kvartalais (zonomis), kiekviena zona turi mini centriuką. Pradžioje išėjome trise - aš, mama ir Tomo draugė. Kadangi buvo labai karšta, tai šiek tiek pasivaikščioję parvedėm mamą namo ir dar išėjome pasivaikščioti dviese. Viskas atrodė lyg ir nieko. Aišku, jei atmestume tuos įkyrius žvilgsnius :) Niekas nebandė užkabinėti, kalbinti, tiesiog toks gana įkyrus spoksojimas.
Įžymieji Pakistano sunkvežimiai

Kai Tomas sužinojo, kokius ratus aplink kvartalus pradėjau sukti, nebuvo labai patenkintas, ir parnešė iš darbo atspausdintą lapą su informaciją, kur kokie išpuoliai vyko tą dieną. Taip pat parodė jiems siunčiamas žinutes apie planuojamas įvairias demonstracijas (kurios gali ne taip gerai baigtis). Kaip jis pasakė, čia informacijai, kad truputį aprimčiau ir viena nevaikštinėčiau:)
Po šių pirmųjų dienų ir tokių įspėjimų vienos daugiau jau nebevaikščiodavome, nebent į parduotuvę, kuri buvo už 5 minučių kelio.
Batsiuvio dirbtuvės

Turguje sveriamos bulvės nematytomis svarstyklėmis


 Kaip buvote apsirengę?


Iš pradžių buvome pilnai prisidengę rankas ir ilgomis plačiomis kelnėmis ar suknelėmis, bet buvo labai karšta, tai vilkomės rūbus trumpomis rankovėmis ir turėjome skareles, jei kam užkliūtų, kad galėtume jomis apgaubti pečius ir uždengti rankas, bet nei karto niekas nieko nepasakė.
Žinoma, kai aplink matosi savo kūną stipriai prisidengusios moterys, kažkaip ir pati ne kaip jautiesi labai išsirengus :)
 


O ką vilki vietinės moterys? Juodai apsirengę ir su čadromis?
 
Juodai apsirengusių ir su čadromis (rūbas, kai matosi tik akys) matėme labai nedaug ir, pagrinde, tai buvo vyresnės moterys, o jaunesnės rengiasi labai spalvingai, jos galvą dengia hidžabais (skaromis), bet rūbai ryškių spalvų, dažnai gėlėti.


Vėliau teko kalbėti su moterimi, kuri buvo Švietimo ir Mokslo ministrė. Ji minėjo, kad jaučiama vakarų įtaka, moterys šiek tiek laisvėja. Ir tikrai yra tų, kurios labai stipriai nedengia savo veidų ir kūno. Tokios drąsios, be abejo, yra labiau išsilavinusios, aukštesniam visuomeniniam sluoksniui priklausančios moterys. Bet bendra tendencija yra tokia, kad kūnas slepiamas.





 




Daug moterų yra studijavusios užsienyje, jos dirba ir dažna visai galvos nepridengusi. Kiek teko bendrauti su pakistaniečiais, ypač jaunesniais, jie yra prieš radikalų musulmonų tikėjimą ir mano, kad jų moterys turėtų rengtis vakarietiškai.
Apsilankius prekybos centre matėme ryškias sukneles ir blizgančius batelius.


Ar patiko jums maistas?

Maistas mūsų nesužavėjo. Valgėme restoranuose, teko paragauti gatvės maisto, buvome pakviestos į svečius pas vietinius gyventojus. Dažniausiai stebino tai, kad valgai ir nesupranti ką valgai - ar tai jautiena, ar aviena, o gal dar kažkas. Jei daržovės, tai irgi dažniausiai kažkokia masė, kur nesuprasi iš ko ji padaryta ir be to viskas gana aštru. Ir, deja, nepavyko išvengti apsinuodijimo, tai stipriai įtakojo kelionės planus, nes teko atsisakyti dalies tolimesnių išvykų.




 
Ką planavote pamatyti, kai važiavote į Pakistaną ir kaip pavyko savo planus įgyvendinti?

Iš tiesų važiavome be išankstinių nuostatų. Tomas buvo mus nuteikęs, kad labai daug ko nepamatysime, nes šalis nesaugi. Norint keliauti reikalingo spec. leidimai įvažiuoti į tam tikras teritorijas. Žinoma, tai negarantuoja saugumo :)





Labai patiko tai, kad teko pažinti radikaliai priešingą kultūrą - to dar niekada neteko patirti. Labai buvo įdomu gilintis į visą šalies istoriją, į dabartinius laikus, religiją. Man šita kelionė padėjo suprasti, kiek mes esam skirtingi. Visą kelionės laiką manęs neapleido jausmas, kaip gerai, kad aš gimiau ir užaugau Lietuvoje, kaip asmenybė, kad turiu darbą, vairuoju automobilį ir esu nepriklausomas žmogus





Taip, gamta graži, jokių blogų žmonių neteko sutikti, ypatingai pavojingų situacijų neteko patirti, bet kelionės pabaigoje buvo geras jausmas kai jau judėjome namų link. Kitiems apsilankymai panašiose Azijos šalyse gal sukelia kitokius jausmus, jie jaučiasi labai pakylėti ir pan. Mums taip nebuvo. Iš tiesų buvo noras "vėl grįžti į savo kailį". 







2018 m. lapkričio 18 d., sekmadienis

Malta - 2 (patarimai keliautojams)


   Rašau dar kartą apie Maltą, nes pirmojo įrašo skaitytojai pasigedo kelionės planavimui naudingos informacijos.
Tad dalinuosi informacija, kuri gali praversti ruošiantis kelionei į Maltą.
Malta yra ES narė, jos valiuta - euras, sostinė Valeta.
Malta yra nedidelė valstybė. Jei daug kas sako, kad Lietuva maža, tai įdomu, ką jie sako apie Maltą? Maltą sudaro trys salos: Maltos, Gozo ir Komino. Didžiausia sala - Malta. Jos ilgis 28 kilometrai, plačiosioje vietoje plotis - 14 km. Gozo salos ilgis - 14 kilometrų, plotis - 7 kilometrai. Komino sala visai mažutė , jos plotas - vos 2,5 km2. Labai mėgstu žemėlapius, todėl dalinuosi San Julians miesto gatvėje nufotografuotu žemėlapiu, kuriame matosi visos trys salos ir lankytinos vietos.


   Tarp salų kas 20 minučių plaukia keltas, todėl persikelti iš vienos į kitą nėra jokių problemų. Kiek sunkiau yra judėti salose. Šį kartą vykome su turistine agentūra ir nereikėjo rūpintis transportu, bet jei reikėtų, tai dėl eismo kairiąja kelio puse ir didelių kamščių, rinkčiausi keliones turistiniais autobusais, taip vadinamais "Hop- on/hop-off". Dauguma siūlo tris maršrutus: po šiaurinę salos dalį, po pietinę ir po Gozo salą. Labai gerai išvystytas viešasis transportas. Autobuso bilietas kainuoja 1,5€ ir juo galima naudotis 2 valandas, tad nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą galima suspėti ir su persėdimais.

Birgu miesto gatvelė
    Mes aplankėme Birgu (vieną iš trijų seniausių Maltos miestų), Valetą, Mdiną, Aukštuosius Barraka sodus Valetoje, San Anton sodus, Marsašloko žvejų kaimelį, Žydrąją Grotą Maltos saloje.
Vartai į Mdinos miestą
   Gozo saloje vykome į Viktorijos miestą (maltiečiai jį vadina Rabat) ten pavaikščiojome po citadelę, Ta Pinu bažnyčią, Dwejra paplūdimį, kur buvo Maltos simbolis Žydrasis langas, apžiūrėjome natūralius šaltinius, gaila į ekskursijos programą nebuvo įtraukta Ggantija šventykla. Šventyklos vaizdas yra iškaltas ant Maltos kalamų 1, 2 ir 5 eurocentų.

Gozo salos vaizdas iš kelto
 Mėgstantys vandens pramogas Maltoje ras jų daugybę, nes siūlomi įvairiausi kruizai laivais ir laiveliais, galima nardyti. Mes laiveliais plaukėme apžiūrėti Žydrąją grotą, o suplanuota kelionė aplink salą ir į Žydrąją lagūną Komino saloje neįvyko dėl didelio bangavimo.
Žydroji grota
   Jei norite paragauti Maltiečių tradicinės virtuvės patiekalų, rinkitės triušieną ar žuvies patiekalus. Nors šiaip maltiečiai perėmę virtuvę iš Italijos, todėl daugiausia kavinėse siūloma pasta ir pica. Maltoje yra trys dideli vyno gamintojai, vynas nėra eksportuojamas, todėl, jei norite paragauti Maltos vyno, naudokitės proga, kitur jo nerasite. Maltoje auginamos keletas populiarių vynuogių rūšių, bet yra dvi veislės, kurios auga tik saloje. Tai Gellewza ir Ghirghentina.
   Marsovin vyno  gamintojas pirkėjus vilioja vynais, kurių pavadinimas susijęs su dailininku Karavadžu, o butelius puošia jo paveikslai.  Kavinėse galima gauti ir mažų ūkių vynų, kaip ir kitose pietų šalyse. 

   Kelionės laiką reikėtų pasirinkti pagal tai, kaip toleruojate karštį, nes vasaros mėnesiais temperatūra pakyla net į 45 laipsnių larščio, žiemą nukrenta iki 20 laipsnių šilumos, kas vietiniams gyventojams prilygsta minusinei temperatūrai šiaurės šalyse. Mes buvome rugsėjo pabaigoje, tai temperatūra dieną pakildavo iki 29 laisnių karščio.

2018 m. spalio 7 d., sekmadienis

Malta

   Ar gali būti dvi skirtingos Lietuvos? Ar gali būti dvi skirtingos Maltos? Pasirodo taip, būna. Ši mintis kilo, pasakojant savo sesei įspūdžius iš Maltos. Sesuo darbo reikalais dažnai būna Maltoje ir ji nustebo - tu buvai visai kitoje Maltoje 😊. Taip, mūsų įspūdžiai kardinaliai skiriasi, todėl papasakosiu apie Maltą, kokią aš ją pamačiau ir būtų labai įdomu sužinoti kitų žmonių įspūdžius - kokia jūsų Malta?
   Pirmas įspūdis: Malta - vienas didelis gelsvas miestas. Pasirodo, klydau. Maltoje gyvena apie 437 tūkstančius gyventojų ir yra 63(!) miestai. Tik tie miestai lyg mūsų miestų mikrorajonai susilieja vienas su kitu, kai kur matyti pavadinimai, o kai kur tik vietiniai gyventojai gali pasakyti, kur vienas miestas baigiasi, o kitas prasideda. Nerašysiu apie architektūros stilių, apie tai tegu rašo specialistai. Aš noriu pasidalinti tik savo įspūdžiais.
   Spalvos. Visa Malta yra gelsva: gelsvos uolos darniai susilieja su gelsvais namais. Tiek senieji pastatai pastatyti iš vietinio akmens blokelių, tiek šiuolaikiniai pastatai išlaiko tą patį stilių. Todėl, kai žiūrim į miestelius tolumoje, matosi daug gelsvų pastatų lyg smėlio dėžučių pristatyta.


Gelsva sala mėlyno vandens fone, įlankose atvirkščias vaizdas - mėlynas vanduo gelsvų namų ir akmenų fone.

Įlanka St Julian mieste
Antra, kas stebina - gatvių siaurumas. Senųjų miestų gatvėse kai kur vos du žmonės gali prasilenkti, o jei gatvelėje telpa automobilis, tai jis ten ir važiuoja.

Valetos gatvelė
   Nepastebėjau pėsčiųjų gatvių, gal tik ten, kur gatvės - laiptai. Čia automobiliams būtų sunku važiuoti.

Birgu miesto gatvė-laiptai
   Kitos gatvelės, kuriose šaligatviai tokio pločio, jog galima pastatyti kavinės staliuką, tai jis ten ir stovi, tarp staliukų ir gatve eina žmonės, lėtai paskui žmones rieda automobiliai, tiesa, tokiose gatvelėse dažniausiai vienpusis eismas. Nuo britų valdymo laikų, Maltoje eismas vyksta kairiąja kelio puse, automobilių nepaprastai daug ir nuvažiuoti iš vieno salos galo į kitą užtrunka nemažai laiko dėl nuolatinių spūsčių. Mes keliavome ekskursiniu autobusu ir stebėjomės vairuotojų virtuozišku vairavimu siaurose gatvėse ir parkavimusi į siauriausius plyšelius.

St Julian miesto gatvė
   Man, kaip turistei labiausiai nepatiko, kad tokiose siaurose gatvėse, net perėjus į kitą gatvės pusę, neįmanoma nufotografuoti viso pastato fasado. Ką ten fasado, neįmanomą visų durų sutalpinti į vieną kadrą. O durys Maltoje yra atskira tema.
   Durys. Niekada negalvojau kad tiek daug apie žmones ir šalį gali papasakoti durys. Pirmiausia atkreipiau dėmesį, jog čia duris žmonės stengiasi atitverti varteliais nuo gatvės. Turtingi gyventojai stato didelius namus su aukštomis tvoromis ir priekiniame kiemelyje auga augalai. Čia vartai man įprasti ir suprantami.
Pastatas Sliemos mieste
Šiek tiek mažesniuose namuose prie durų tik vazonai su gėlėmis, nes žemės nėra ir tvorelė su varteliais atskiria nedidelį kiemelį.
O tie, kurie gyvena labai senuose miestuose, siaurose gatvelėse, duris vis tiek apsaugo nedideliais, dailiais varteliais.


 Dar durys parodo, kokie maltiečiai yra religingi. Beveik prie kiekvienų durų pritvirtinti šventųjų skulptūrėlės, paveiksliukai.




 Maltoje katalikybė labai svarbi ir bažnyčia nėra atskirta nuo valstybės. Maltos konstitucijoje rašoma, jog Malta yra katalikiška šalis. Maltiečiai priklauso Romos katalikų bažnyčiai. Šalies plotas 316 kvadratinių kilometrų, o bažnyčių yra 360, t.y. daugiau nei po vieną kvadratiniame kilometre.
   Bet grįšiu dar prie maltiečių durų. Prie dažnų durų galima pamatyti namo pavadinimą. Kiekvienas žmogus gali sugalvoti savo namui pavadinimą, jį įregistruoti ir naudoti vietoj namo numerio. Pavadinimai patys įvairiausi: šventųjų vardai, savininkų vardai ar tiesiog pasveikinimas - "Shalom".




   Dar maltiečių durys yra papuoštos labai gražiais durų belstukais. Tiesa, jais pabelsti jau negalima, liko tik kaip durų puošmena, nes savininkai negalėjo pakęsti nuolatinio praeinančių turistų beldimo. Juk kiekvienas nori pabandyti, kaip tai veikia.


Daugiausia belstukai delfino ar liūto formos, bet Mdinoje teko pamatyti belstukus, kurie dekoruoti vyrų ir moterų figūromis. Jei ant belstuko vyras ir moteris pavaizduoti, reiškia šiuose namuose abu sutuoktiniai yra kilę iš kilmingos šeimos, jei tik vyras ant belstuko, tai reiškia, kad tik vyras yra kilęs iš kilmingos šeimos, vien moters ant belstuko neteko matyti.


 O štai Birgu mieste einant sena, riterius menančia, gatve, nustebino moderniai ištapytos durys, pasirodo taip pažymėtas namas, kuriame laikinai įsikuria žmonės galintys dirbti iš bet kurios pasaulio šalies, nes jų darbui pakanka kompiuterio ir gero interneto. Ši bendradarbystės (coworking) bendruomenė turi savo namus įvairiose šalyse ir juose atvykę įsikuria.


Vaikščiodama Maltos miestų gatvėmis atkreipiau dėmesį į dar dvi pastatų detales: grotas ant langų ir balkonus. Grotos nėra šių dienų apsauga nuo vagių, bet likę nuo senų laikų, kai namai buvo statomi, kaip tvirtovės. Jei priešas pralauždavo gynybinius bastionus ir įsiverždavo į miestą, tai dar kiekvienas miestietis kurį laiką galėjo gintis savo namuose kaip mažoje tvirtovėje, o aukštai iškelti langai ir apsaugoti į gatvę išpūstomis grotomis leido pasilypėti viduje sienoje įmontuotais laipteliais ir saugiai iškišti galvą pro langą, kad pamatyti visą gatvę, kiek toli priešai. Dabar manau maltiečiai šias grotas taip pat sėkmingai panaudoja, norėdami pažiūrėti ar gatvėje jiems liko vietos įsisprausti į turistų minias.


Balkonai nustebino tuo, kad ne tik mediniai ar metaliniai, bet ir akmeniniai išpuošti įvairiais raštais. Pačiais gražiausiais raštais išpuošti balkonai Gozo saloje, bet vaikščiojome nedaug, o važiuojant visai šalia pastatų neįmanoma jų nufotografuoti. Parodysiu kelias nuotraukas kuriose pavyko užfiksuoti gražius akmeninius balkonus






Maltos miestuose nedaug žalumos, todėl maltiečiai labai didžiuojasi savo parkais, kuriuos vadina sodais. Važiuojant į jų sodus reikia prisiminti, jog Maltos žemė yra akmenuota, kad ten tik 1 metras žemės, po ja akmenys. Gyventojai savo savo turimą žemę saugo akmeninėmis tvorelėmis, kad vėjas jos neišnešiotų. Važiuojant matosi labai daug iš akmenų sukrautų tvorelių. 



Maltos parkai savo dydžiu negali lygintis su mūsų parkais ir botanikos sodais, tačiau jie gali didžiuotis savo amžiumi. Vienas iš tokių senų parkų -  San Anton (Šv. Antano) sodai. Maltos riterių ordino buvo įkurti XVII amžiuje šalia San Anton rūmų, kurie šiuo metu yra šalies prezidentės rezidencija. Parkas atviras visuomenei. Prie įėjimo į parką pasitinka ant laikrodžio ramiai snaudžiančios katės. Turiu pastebėti, kad Malta yra kačių rojus ir jei maltiečių šeima augina tik vieną katę namuose, jie laikomi keistuoliais. Dažniausiai laikomos 3-5 katės.



Šiame parke pamatėme ir daugiau gyvūnų: viename nedideliame tvenkinyje įsikūrę gulbės ir antys, kitame vėžliai šeimininkauja, po parką išdidžiai vaikšto povai. 



   Vaikštant parko takeliais stebina augalų įvairovė ir grožis









Parko puošmena - fontanas su skulptūromis 


Visai kitokius sodus išvydome Valetoje. Aukštutiniai Barrakka sodai - nedidelis gražus parkas, apjuostas terasa, iš kurios atsiveria įspūdinga panorama į Didžiąją įlanką ir kitoje įlankos pusėje esančius miestus. Parko centre - fontanas, nuo jo į pakraščius tarp medžių ir gėlių nutiesti takeliai. Nesunkiai galima suskaičiuoti medžius, apžiūrėti visus paminklus, bet ką nors nufotografuoti, be kito turisto, tai labai sudėtinga misija.


   Barrakka sodus įkūrė Maltos Hospitaljerų ordinas, jis buvo skirtas riterių poilsiui, 1800 metais, Napoleonui užėmus Maltą, parkas buvo atvertas visai visuomenei. Nuotraukose žemiau - vaizdas į Didžiąją įlanką.



Kalbant apie Maltos įlankas, jų yra daug ir kiekviena turi savo veidą. Pati svarbiausia - Didžioji įlanka, ji labai gili, todėl čia gali įplaukti patys didžiausi laivai, dėl tos pačios priežasties 1530 metais prie šios įlankos įsikūrė į Malta atvykęs Šv.Jono hospitaljerų (ligoninės turėtojų) ordinas. Tuo pačiu jis oficialiai tapo Maltos ordinu. Maltos ordino istoriją galima rasti Maltiečių svetainėje, tad jos čia nepasakosiu. Tuo metu svarbiausias Maltos miestas buvo Mdina, bet ordinui pasirodė, kad jis per toli nuo įlankos, nuo jų laivyno ir pradžioje įsikūrė Birgu mieste, o po to nutarta pastatyti dar labiau apsaugotą miestą - tvirtovę. Miesto įkūrėjas buvo ordino magistras Jean Parisot de la Valette, miestas pradėtas statyti 1566 metais kovo 28 dieną pagal Francesco Laparelli projektą ir tai buvo pirmasis Europos miestas pastatytas pagal projektą. Miestas buvo pavadintas jo steigėjo garbei - Valeta. 
Valeta nedidelis miestas, kurį galima nesunkiai apeiti pėsčiomis, šiek tiek pasistumdant su kitais turistais, bet daugiausia turistų buriasi prie pagrindinio traukos objekto -  šv. Jono katedros. 


Jos fasadas yra kuklus,bet vidus išpuoštas sudėtingais akmeniniais raižytais ornamentais, kurie vėliau buvo padengti auksu



skliautinės tapytos lubos 

ir šoniniai altoriai ištapyti scenomis iš šv. Jono gyvenimo. Taip pat bažnyčioje yra septynios koplyčios.

Bažnyčioje palaidoti 375 riteriai, jų kapus dengia marmurinės plokštės, kurios sudaro bažnyčios grindis. 

Be viso šio akinančio grožio bažnyčioje saugomi du dailininko Karavadžo paveikslai: "Šv. Jono Krikštytojo nukirsdinimas"


ir "Rašantis šventasis Jeronimas"

Kalbant apie bažnyčias, noriu paminėti dar vieną įspūdį palikusią bažnyčią - Ta Pinu Dievo motinos bažnyčią, kuri yra Gozo saloje. Ši vieta laikoma šventa, kaip ir mūsų Šiluva. Bažnyčia stovi vieniša laukuose, toliau nuo gyvenamųjų namų.


Ta Pinu Dievo motinai meldžiasi visi, kuriems reikia jos pagalbos. Pasakojama, kad popiežiui Jonui Pauliui skrendant į Afriką,virš Viduržemio jūros kažkas atsitiko lėktuvui. Jonas Paulius meldėsi Ta Pinu Dievo motinai ir lakūnams pavyko suvaldyti lėktuvą, popiežius sėkmingai nuskrido. Vėliau jis atvyko į šią bažnyčią, laikė šventas mišias ir kaip padėką už pagalbą atvežė penkias auksines žvaigždes, kurios puošia paveikslą. 



Bažnyčios koridoriuose kabo labai daug dėkingų žmonių laiškų, nuotraukų, vaikiškų rūbelių, net ramentų, kaip stebuklingų išgijimų ir išsigelbėjimų liūdijimai.



Norėjau parašyti apie Maltos įlankas, o nuklydau į religiją. Taigi, grįžtu prie įlankų. 


Didžioji įlanka

Per visą kelionę teko jų matyti nemažai. Visose daug laivų, jachtų, poroje įlankų padaryti dirbtiniai smėlio pliažai. 

San Julians dirbtinis paplūdimys
Natūralių smėlio pliažų Maltoje nėra, patys maltiečiai deginasi gulėdami ant akmenų. 

Sliemos paplūdimys
Krantinės gražiai sutvarkytos, Sliemoje net parkelis įrengtas su fontanu, gėlynais ir







 ... katinų rojumi. Vienoje vietoje radome pavėsines, kur ant suoliukų sudėti čiužinukai katinams miegoti, po suolais namukai, kur gali jie įlįsti ir pailsėti, šone didelė pavėsinė, kurioje pridėta maisto ir vandens. 


   Kitoje vietoje radome "individualius namus" katinams. Jie taip kruopščiai padaryti, kad negalėjome atsistebėti. 


   Paklausite, o kur katinai? Jie išėjo žvejoti.


   Čia iš arčiau visi penki žvejai 😂


   Ir pabaigai dar šiek tiek nuotraukų su gražiais Maltos vaizdais. 

Žydroji grota

Žydrosios grotos krantai
   Marsašlokas šiek tiek nuvylė, nes buvome ten sekmadienį - turgaus dieną. Visa krantinė buvo užstatyta prekiautojų palapinėmis, todėl nei laiveliais nebuvo galima pasigėrėti, nei krantine pasivaikščioti.


Marsašloko laiveliai
Tiesa, galėjom paragauti maltietiškų saldumynų, supratome, kad jie nelabai kuo skiriasi nuo itališkų.


Šis vaizdas mus pasitiko priplaukus Gozo salą


   O atsisveikino Malta su mumis didžiuliu vėju, banguojančia jūra ir stipriai atvėsusiu oru.


 
   Įdomu, o kokią Maltą jūs matėte? Pasidalinkite savo įspūdžiais Facebook grupėje Kelionės planavimas