Kelionėse nebūna blogo oro ir blogų kelių...

   Jei pažvelgtume į Žemės ritulį iš viršaus, tai iš tam tikro aukščio jis atrodytų kaip skruzdėlynas, kur be paliovos zuja turistai. Tūkstančiai lėktuvų oru gabena keliautojus ir jų bagažą, milžiniški laivai savaitėmis plukdo kruizų mylėtojus vandenynais ir jūromis, autobusai ir traukiniai veža didžiules turistų grupes į skirtingas šalis, o kur dar kelioniniais krepšiais ir palapinėmis apkrauti automobiliai, dviračiai, galiausiai pėstieji su vandens buteliu vienoje rankoje ir fotoaparatu kitoje.

   Keliauja milijonai žmonių ir dauguma jų dalinasi savo kelionių įspūdžiais socialiniuose tinkluose.  Vienų pasakojimai būna įdomūs, kitų ne tokie, bet yra žmonių, kurių pasakojimai ne tik įdomūs, bet ir naudingi dėl savo praktinių patarimų. Ne kartą girdėjau, kad žmonės besirengdami kelionėms skaito vieną populiariausių tinklaraščių Lietuvoje - „Kūtvėlos kelionės ir klajonės“ ir ten randa daug įdomios ir naudingos informacijos. Visada buvo įdomu, kas slepiasi už „Kūtvėlos“ pseudonimo ir man šiandien pasisekė, nes su manimi sutiko pabendrauti šio tinklaraščio autorė Elė Pranaitytė – Kūtvėla.

   Kodėl tinklaraštis vadinasi „Kūtvėlos kelionės ir klajonės“ Elės net neklausiu, nes pažvelgus į jos garbanas ir žinant, kaip garbaniai vargsta su jomis, iškarto tampa aišku, iš kur toks šmaikštus pavadinimas, bet labai įdomi tinklaraščio atsiradimo istorija.

Ele, kada ir kur keliavote pirmą kartą ir kokią kelionę pirmą kartą aprašėte?

   Pirma kelionė buvo dar prieš tinklaraščio sukūrimą, mokyklos laikais. Net neprisimenu, kur, turbūt tradiciškai - į Prahą.
   Lietuvoje pirma aprašyta kelionė buvo į Lentvarį 2011 metais traukiniu. Tuomet nepatekau į gražiąją Lentvario bažnyčią, bet taip ir neradau laiko vėl ten nuvažiuoti.

 

Foto iš kelionės archyvų, "Adventur" paroda

Kas jums yra „Kūtvėlos kelionės ir klajonės“ - darbas ar hobis?

   Hobis. Aš esu baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, daugiau kaip dešimt metų dirbu anglų kalbos mokytoja, šiuo metu mokau privačiai.
   Turiu gidės kvalifikaciją, kartais rengiu ekskursijas, o tinklaraštį panaudoju reklamai, informavimui apie būsimas ekskursijas. Tinklaraščio padaryti verslu nesiekiu, nes tuomet dings jo rašymo džiaugsmas.

Kalbant apie jūsų vedamas ekskursijas, mane sudomino viena paslaptinga ekskursija, apie penkias Vilniuje gyvenusias moteris. Gal išduosite, apie ką pasakojate? Ar nors kokią  užuominą duosite?

Vilniuje gyvenusių įdomių asmenybių sąrašas be galo be krašto, o jeigu kalba pasisuka apie moteris, tai neišvengiamai bus paliesti meilės, intrigų, politikos, pinigų reikalai. Kiekviena asmenybė gyveno ją aprėminusioje politinėje epochoje, kai kurios žymios Vilniaus moterys šių dienų terminais „kolaboravo su okupacine valdžia“. Apie tai ir pasakoju savo ekskursijoje.

Prie Camino Lituano (Šv.Jokūbo kelio Lietuvoje atkarpos Punia - Kaunas) rodyklės

Grįžkim prie tinklaraščio. Kaip  gimė mintis rašyti Kūtvėlos kelionių tinklaraštį?

   Būdama aktyvi keliautoja, norėjau savo pavyzdžiu žmonėms parodyti, jog keliauti galima ir esant blogam orui ar nepatogiam transportui. Kai kurie žmonės teigia, kad Lietuvoje nėra ką pamatyti, tokiems skeptikams norėjau parodyti, jog Lietuva – nuostabus kraštas ir čia yra daug dėmesio vertų vietų.

   Visi žinome, kaip retai važinėja visuomeninis transportas savaitgaliais. Tad šią vasarą padariau eksperimentą - panaudojau savo „Vilniečio kortelės“ mėnesinį bilietą ir nuvykau į miesto pakraščius. Miesto autobusai važiuoja retai, buvo labai karštos dienos, bet tinkamai pasiruošus - įsidėjus vandens ir maisto, man pavyko aplankyti Panerių memorialą, Baltosios Vokės dvarą, Mickūnus. Praleidau įdomiai laiką ir pamačiau vietas, kuriose iki šiol nebuvau buvusi.

Skaičiau tinklaraštyje apie šias jūsų keliones ir pagalvojau, kad aplankytos  vietovės nėra pačios populiariausios tarp keliautojų, lankytinų objektų irgi nedaug, bet keliones aprašėte taip patraukliai, kad norisi pakartoti jūsų maršrutą. O ar būna taip, kad grįžus iš kelionės nepavyksta jos tinkamai aprašyti?

   Rašymo patirtis atsirado bėgant laikui, išsiugdžiau tam tikrą supratimą apie rašymą, todėl nebuvo tokių kelionių, kurių negalėčiau aprašyti.

Į minėtas keliones važiavote miesto transportu, pastebėjau, kad daug keliaujate visuomeniniu transportu. Kokie pliusai ir kokie minusai tokių kelionių?

   Minusų, deja, daugiau negu pliusų.

Iš pliusų galima paminėti nebent mažesnę oro taršą nei keliaujant automobiliu ir santykinį pigumą, nors surinkus pilną automobilio ekipažą gaunasi pigiau negu visuomeniniu transportu.

   Visuomeninis transportas lėtas, su nepatogiu grafiku, ne visada priveža prie reikiamos vietos, bet nevairuojančiam žmogui nelabai yra iš ko rinktis.

Kas jums labiau patinka - pačiai keliauti, ar organizuoti keliones kitiems? Ką tai jums duoda kaip žmogui?

   Man patinka organizuoti. Mėgstu, kai planas ant popieriaus pildosi realiu laiku keliaujant. Organizavimo įgūdžiai labai lavina kitus įgūdžius: informacijos paieškos, planavimo, strateginį mąstymą, savarankiškumą.

Kaip atrodo kelionių tinklaraštininkės gyvenimas?

   Norint rašyti kelionių tinklaraštį, reikia daug keliauti. Keliones planuoju iš anksto, nes reikia susidėlioti darbinius reikalus ir biudžetą. Kelionės virtuvė visada vienoda: bilietai, nakvynė, lankytinos vietos, maistas, suvenyrai... Gaudau pigius bilietus, seku akcijas, ieškau įdomių pasiūlymų. Tinkamai planuojant, per metus galima keliauti keturis - penkis kartus. Dabar trumpinu kelionių trukmę ir dažninu išvykimus  -  vietoj kelių savaitės trukmės kelionių stengiuosi susiorganizuoti daugiau poros dienų išvykų.

Kūtvėla ilsisi po sveikatinimosi procedūrų Birštone

Paminėjote suvenyrus. Parastai žmonės suvenyrus atsiveža iš kelionių, o jūs juo vežatės į kelionę. Kodėl?

Kartais reikia. Būna, kad vyksti į kelionę susimatyti su pažįstamais, norisi atvažiuoti ne tuščiomis rankomis. Paprastai renkuosi valgomus suvenyrus- Vilniaus „Pergalės“ produkciją, „Džiugo“ sūrį, šakotį.

Ar būna dienų, kai galvojate - gana, daugiau nerašysiu?

   Ne. Nerašau tik tada, kai nekeliauju, o jei  keliauju, tai rašau.

   Būna, kad tingisi, bet jaučiu įsipareigojimą savo skaitytojams. Turiu tinklaraštininko misiją - per savo informacijos sklaidos kanalus išsakyti savo nuomonę, papasakoti skaitytojams, kas kur pasaulyje yra gero ar blogo, palyginti su Lietuva. Kelionių aprašymai jau seniai nebėra tik kelionių aprašymai.

Ar esate žinoma? Ar jus atpažįsta gatvėje?

   Manau, kad esu pakankamai žinoma, mane kartais atpažįsta gatvėje. Malonu, kai kur nors kelionėje susipažįstu su žmonėmis, kurie skaito mano tinklaraštį.

Kūtvėla lankosi Briuselyje

Kaip jūsų gyvenimą pakeitė, įtakojo ši veikla?

   Daugiausia įtakos tai turėjo mano biudžetui, nes pinigai skirti knygoms, drabužiams, pramogoms atiteko kelionėms. Reikėjo susidėlioti prioritetus.

Jei prakalbome apie pinigus, ar galima Lietuvoje pragyventi iš kelionių tinklaraščių?

   Nemanau. Galima gauti pajamų tinklaraštyje reklamuojant keliones ar kokius nors turizmo produktus, bet pragyvenimui to tikrai neužtenka.

Pasaulyje ir Lietuvoje labai daug rašančių apie keliones, ar jaučiate konkurenciją? Ar skaitote kitų keliautojų įspūdžius, tinklaraščius?

   Lietuvoje konkurencijos nejaučiu, nes rašau pirmiausia dėl savęs. Žinau, kad yra gražesnio dizaino tinklaraščių ar įdomesnio turinio tinklaraščių, bet aš nepavydžiu, linkiu jiems sėkmės. Turiu sąrašą sekamų tinklaraščių, pasidomiu jų naujienomis. Pasaulyje populiaru rašyti anglų kalba, todėl šioje srityje konkurencijos tikrai nejaučiu.

Pabaigai norėčiau paklausti apie jūsų kelionių draugą. Kaip į jūsų gyvenimą ir nuotraukas atkeliavo Ursulijus Lepečkojauskas? Kaip sekasi su juo keliauti? Gal kartu patyrėte kokių nuotykių?

   Tiesiog laukiau autobuso į Rygą ir užėjau į Narvessen kioską užkandžių kelionei. Lietuviškų suvenyrų stende pamačiau siaubingą kičą, net širdį suspaudė. Man pasirodė, kad kitos šalys turi originalių suvenyrų, o mes neturime nieko. Ką užsienietis gali nusipirkti prieš išvykdamas iš Lietuvos? Molinį puodelį? Magnetuką ant šaldytuvo? Raktų pakabuką? Visiškas šlamštas. Ten buvo ir Ursulijus Lepečkojauskas, kuris viso to suvenyrinio siaubo stende atrodė geriausiai. Jis nereiklus keliautojas, kartą jau ir skalbtas. Tik reikia jį labai saugoti, nes kartą pamečiau jį Britų muziejuje, o salės darbuotojas nenorėjo atiduoti - galvojo, kad jau esu per didelė tokiam žaislui.

Ursulijus Lepečkojauskas kopia į aukščiausią apžvalgos bokštą Lietuvoje

Kam rekomenduojate keliauti ir kokia nauda žmonėms iš kelionių?

   Kas keliauja, tas žino, ką jam duoda kelionės. Kas nekeliauja, irgi turi savų priežasčių.

   Ko gero Elė yra teisi, kad kiekvienas atrandame skirtingus dalykus kelionėse, o ką atranda Kūtvėla savo kelionėse paskaitykite jos tinklaraštyje https://www.kootvela.com/.

Kelionė į Pakistaną

Pakistanas nėra populiariausia šalis keliautojų žemėlapiuose, todėl buvo labai įdomu pasikalbėti su mama ir dukra - Audrone ir Greta - apie jų kelionę į Pakistaną. Pirmiausia, daug kam kils klausimas, kodėl dvi moterys susiruošė į tokią pavojingą ir moterims nelabai svetingą šalį?

 

Audronė: tai buvo Gretos sumanymas aplankyti Pakistane kaip Europos sąjungos atstovą dirbantį brolį Tomą. Jo penkerių metų kadencija ėjo į pabaigą, todėl nutarėme pasinaudoti galimybe.

 

Į Pakistaną reikalingos vizos, ar lengvai jas gavote ir kur reikėjo vykti jų pasiimti?

Paskutiniu metu kiek buvome kalbėję su Tomu, daliai prašančiųjų gana sunkiai pavykdavo gauti vizas. Šioje vietoje mums kažkaip stebuklingai pasisekė. Gavę iškvietimą iš Tomo, iš karto DHL paštu išsiuntėme dokumentus į Baltarusijoje esančią Pakistano ambasadą (į ją turėjome kreiptis "pagal paskyrimą".) Vizas gavome maždaug per 10 dienų. Su dokumentų siuntimu gavosi apie 2 savaites. Dažniausiai ši procedūra užtrunka gerokai ilgiau, tiesiog mums kažkaip pasisekė :) 

Kita pasirengimo dalis - skiepai. Internete nurodyta, kad nėra privalomų skiepų, yra tik rekomenduojami. Ar jūs skiepijotės?

Greta: taip, skiepijomės nuo poliomielito, nes Pakistane yra šios ligos židinys, nuvykus teko gatvėse matyti nemažai šios ligos sužalotų žmonių. Dar skiepijomės nuo infekcinių ligų: hepatito A, hepatito B, vidurių šiltinės, difterijos. Pakistanas nepasižymi švara, užsikrėsti infekcinėmis ligomis yra didelis pavojus, todėl skiepijomės nuo visų rekomenduojamų ligų.

Papasakokite apie skrydį

   Audronė: kelionė buvo labai ilga - užtrukome beveik parą. Išskridome penktadienį 8 valandą ryto, o šeštadienį 6 valandą ryto Lietuvos laiku nusileidome Islamabade. Aišku, teko palaukti oro uostuose. Pradžioje iš Vilniaus skridome į Maskvą, ten prabuvome maždaug 6 valandas, o vėliau iš Maskvos jau buvo skrydis į Dubajų.
Dubajuje mums reikėjo užregistruoti savo bagažą, atėjusios į registracijos vietą, pamatėme daugybę vyrų, kurie buvo apsikrovę lagaminais, dėžėmis, ryšuliais. Kiekvieno iš jų bagažo registracija truko be galo ilgai. Mes net išsigandome, kad nespėsime savo bagažo užregistruoti. Laimei, kad Greta sugalvojo prieiti prie verslo klasės bagažo registravimo ir pasiteirauti, ar galime mes ten praeiti, ir gal dėl to, kad mes buvome vienintelės moterys vyrų minioje, gal mėlynakės šviesiaplaukės lietuvaitės šypsena suveikė - mūsų bagažą užregistravo be eilės.

Tai kiek laiko užtrukote atsiimdamos bagažą, jei tiek daug visko vežėsi pakistaniečiai?

 

Bagažo atsiėmimas buvo tikras košmaras. Bagažo juosta greitai sukasi, vyrai alkūnėmis stumdosi, kad prieitų kuo arčiau prie juostos, griebia lagaminą, ar dėžę, pažiūri, ar jo, jei ne jo meta atgal ant juostos. O tai, kad mes moterys, ne tik mums nepadėjo, greičiau atvirkščiai - stumdytis jėgų neužteko ir dar buvome piktais žvilgsniais nužiūrimos. Po valandos fizinių grumtynių su vyrais, mums pavyko pasiimti savo lagaminus.



Prie dokumentų patikros buvo didžiulės eilės. Atskira eilė vyrams, atskira moterims su vaikais ir atskira atvykstantiems iš kitų šalių. Įspūdis - karšta, nešvaru, be galo daug žmonių, eilės nejuda. Jokių kondicionierių tik tokie "besisukantys" vėjeliai. Ten reikėjo pildyti kažkokius atvykimo dokumentus, nieko nesupratome. Bandžiau kalbėtis su pareigūne, ką kur pildyti, ji bandė paaiškinti, aišku nieko nesupratome :) Tada tiesiog padavė kažkieno užpildytus dokumentus, kad turėtume "kaip savo". Taip ir nesupratome, kas ir kam ten reikalinga... Tomas vėliau sakė, kad reikia tokius dokumentus užpildyti kiekvienam atvykstančiam į šalį, ir tiesiog jie padavė tam, kad turėtume "kažką".

Koks pirmas įspūdis išėjus iš oro uosto?

Audrone: Dvejopas. Mūsų pasitikti Tomas atvažiavo su šarvuotu džipu. Šarvuotame džipe jautėmės saugios, bet tuo pačiu supratome, kad esame nesaugioje šalyje, jei reikalingas šarvuotas automobilis.


Apsauga prie namų

Atvažiavus į Tomo nuomojamą namą, pamatėme aukšta tvora aptvertą kiemą, prie durų sargybinis pasitiko. Vieną naktį pabudau išgirdus žingsnius name. Pažadinau Tomą, klausiu kas čia vaikšto. pasirodo sargybinis per naktį tris kartus apeina visą namą, patikrina ar viskas gerai.

Greta: Tiesa sakant, dalis įspūdžių jau per laiką "išsitrynė". Bet aš niekuomet nepamiršiu to pirmo įspūdžio nusileidus ir išėjus pro oro uosto duris.

 Toks jausmas, kai vaikystėje kažkada žiūrėdavau indų filmus ir visa ta publika apsirengusi, kaip aš vadinu "pižamomis" :) Jausmas lyg būtum tuose filmuose :) Kaip supratau mamai to nebuvo, nes ji kažkada buvo aplankiusi Taškentą ir tas jausmas jai jau buvo patirtas kažkada anksčiau. Net ir prieš kelionę, kuomet ji primygtinai priešinosi važiavimui, sakydavo, kad bus tas pats kaip Uzbekistane. Kaip vėliau paaiškėjo, labai smarkiai neklydo :) Taip, šalis kita, bet kaip supratau, tam tikru kultūros aspektu turinti daug panašumų.

Ar vaikščiojote vienos?

Pradžioje (t.y. pirmas kelias dienas) vaikščiojome vienos. Įspūdis dėl saugumo toks labai dviprasmiškas. Kuomet į oro uostą atvažiavo šarvuotas džipas, lyg ir priverstas manyti, kad esi nesaugioje šalyje. Bet tuo pačiu kuomet pakeliui namo iš oro uosto sustojome miestelyje Rawalpindi (dar vadinamame Pindi) ir tiesiog išėjome pasivaikščioti, to baisaus nesaugumo jausmo nebuvo. Viskas atrodė be galo įdomu, nepatirta (bent man, mama visuomet šiek tiek priešinosi įspūdžiams :).

Pirmąsias dienas Tomas dar turėjo nemažai dirbti, todėl mes buvome paliktos namuose. Man iš karto šovė mintis, kad reikia apeiti aplinkines teritorijas pėsčiomis. Islamabade viskas suskirstyta tokiais kvartalais (zonomis), kiekviena zona turi mini centriuką. Pradžioje išėjome trise - aš, mama ir Tomo draugė. Kadangi buvo labai karšta, tai šiek tiek pasivaikščioję parvedėm mamą namo ir dar išėjome pasivaikščioti dviese. Viskas atrodė lyg ir nieko. Aišku, jei atmestume tuos įkyrius žvilgsnius :) Niekas nebandė užkabinėti, kalbinti, tiesiog toks gana įkyrus spoksojimas.

Įžymieji Pakistano sunkvežimiai

Kai Tomas sužinojo, kokius ratus aplink kvartalus pradėjau sukti, nebuvo labai patenkintas, ir parnešė iš darbo atspausdintą lapą su informaciją, kur kokie išpuoliai vyko tą dieną. Taip pat parodė jiems siunčiamas žinutes apie planuojamas įvairias demonstracijas (kurios gali ne taip gerai baigtis). Kaip jis pasakė, čia informacijai, kad truputį aprimčiau ir viena nevaikštinėčiau:)

Po šių pirmųjų dienų ir tokių įspėjimų vienos daugiau jau nebevaikščiodavome, nebent į parduotuvę, kuri buvo už 5 minučių kelio.

Batsiuvio dirbtuvės

Turguje sveriamos bulvės nematytomis svarstyklėmis

 Kaip buvote apsirengę?

Iš pradžių buvome pilnai prisidengę rankas ir ilgomis plačiomis kelnėmis ar suknelėmis, bet buvo labai karšta, tai vilkomės rūbus trumpomis rankovėmis ir turėjome skareles, jei kam užkliūtų, kad galėtume jomis apgaubti pečius ir uždengti rankas, bet nei karto niekas nieko nepasakė.

Žinoma, kai aplink matosi savo kūną stipriai prisidengusios moterys, kažkaip ir pati ne kaip jautiesi labai išsirengus :)

 

O ką vilki vietinės moterys? Juodai apsirengę ir su čadromis?

 

Juodai apsirengusių ir su čadromis (rūbas, kai matosi tik akys) matėme labai nedaug ir, pagrinde, tai buvo vyresnės moterys, o jaunesnės rengiasi labai spalvingai, jos galvą dengia hidžabais (skaromis), bet rūbai ryškių spalvų, dažnai gėlėti.

Vėliau teko kalbėti su moterimi, kuri buvo Švietimo ir Mokslo ministrė. Ji minėjo, kad jaučiama vakarų įtaka, moterys šiek tiek laisvėja. Ir tikrai yra tų, kurios labai stipriai nedengia savo veidų ir kūno. Tokios drąsios, be abejo, yra labiau išsilavinusios, aukštesniam visuomeniniam sluoksniui priklausančios moterys. Bet bendra tendencija yra tokia, kad kūnas slepiamas.

 

Daug moterų yra studijavusios užsienyje, jos dirba ir dažna visai galvos nepridengusi. Kiek teko bendrauti su pakistaniečiais, ypač jaunesniais, jie yra prieš radikalų musulmonų tikėjimą ir mano, kad jų moterys turėtų rengtis vakarietiškai.

Apsilankius prekybos centre matėme ryškias sukneles ir blizgančius batelius.

Ar patiko jums maistas?

Maistas mūsų nesužavėjo. Valgėme restoranuose, teko paragauti gatvės maisto, buvome pakviestos į svečius pas vietinius gyventojus. Dažniausiai stebino tai, kad valgai ir nesupranti ką valgai - ar tai jautiena, ar aviena, o gal dar kažkas. Jei daržovės, tai irgi dažniausiai kažkokia masė, kur nesuprasi iš ko ji padaryta ir be to viskas gana aštru. Ir, deja, nepavyko išvengti apsinuodijimo, tai stipriai įtakojo kelionės planus, nes teko atsisakyti dalies tolimesnių išvykų.

 

Ką planavote pamatyti, kai važiavote į Pakistaną ir kaip pavyko savo planus įgyvendinti?

Iš tiesų važiavome be išankstinių nuostatų. Tomas buvo mus nuteikęs, kad labai daug ko nepamatysime, nes šalis nesaugi. Norint keliauti reikalingo spec. leidimai įvažiuoti į tam tikras teritorijas. Žinoma, tai negarantuoja saugumo :)

Labai patiko tai, kad teko pažinti radikaliai priešingą kultūrą - to dar niekada neteko patirti. Labai buvo įdomu gilintis į visą šalies istoriją, į dabartinius laikus, religiją. Man šita kelionė padėjo suprasti, kiek mes esam skirtingi. Visą kelionės laiką manęs neapleido jausmas, kaip gerai, kad aš gimiau ir užaugau Lietuvoje, kaip asmenybė, kad turiu darbą, vairuoju automobilį ir esu nepriklausomas žmogus

Taip, gamta graži, jokių blogų žmonių neteko sutikti, ypatingai pavojingų situacijų neteko patirti, bet kelionės pabaigoje buvo geras jausmas kai jau judėjome namų link. Kitiems apsilankymai panašiose Azijos šalyse gal sukelia kitokius jausmus, jie jaučiasi labai pakylėti ir pan. Mums taip nebuvo. Iš tiesų buvo noras "vėl grįžti į savo kailį". 

Malta - 2 (patarimai keliautojams)

   Rašau dar kartą apie Maltą, nes pirmojo įrašo skaitytojai pasigedo kelionės planavimui naudingos informacijos.

Tad dalinuosi informacija, kuri gali praversti ruošiantis kelionei į Maltą.

Malta yra ES narė, jos valiuta - euras, sostinė Valeta.

Malta yra nedidelė valstybė. Jei daug kas sako, kad Lietuva maža, tai įdomu, ką jie sako apie Maltą? Maltą sudaro trys salos: Maltos, Gozo ir Komino. Didžiausia sala - Malta. Jos ilgis 28 kilometrai, plačiosioje vietoje plotis - 14 km. Gozo salos ilgis - 14 kilometrų, plotis - 7 kilometrai. Komino sala visai mažutė , jos plotas - vos 2,5 km². Labai mėgstu žemėlapius, todėl dalinuosi San Julians miesto gatvėje nufotografuotu žemėlapiu, kuriame matosi visos trys salos ir lankytinos vietos.

   Tarp salų kas 20 minučių plaukia keltas, todėl persikelti iš vienos į kitą nėra jokių problemų. Kiek sunkiau yra judėti salose. Šį kartą vykome su turistine agentūra ir nereikėjo rūpintis transportu, bet jei reikėtų, tai dėl eismo kairiąja kelio puse ir didelių kamščių, rinkčiausi keliones turistiniais autobusais, taip vadinamais "Hop- on/hop-off". Dauguma siūlo tris maršrutus: po šiaurinę salos dalį, po pietinę ir po Gozo salą. Labai gerai išvystytas viešasis transportas. Autobuso bilietas kainuoja 1,5€ ir juo galima naudotis 2 valandas, tad nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą galima suspėti ir su persėdimais.

Birgu miesto gatvelė

    Mes aplankėme Birgu (vieną iš trijų seniausių Maltos miestų), Valetą, Mdiną, Aukštuosius Barraka sodus Valetoje, San Anton sodus, Marsašloko žvejų kaimelį, Žydrąją Grotą Maltos saloje.

Vartai į Mdinos miestą

   Gozo saloje vykome į Viktorijos miestą (maltiečiai jį vadina Rabat) ten pavaikščiojome po citadelę, Ta Pinu bažnyčią, Dwejra paplūdimį, kur buvo Maltos simbolis Žydrasis langas, apžiūrėjome natūralius šaltinius, gaila į ekskursijos programą nebuvo įtraukta Ggantija šventykla. Šventyklos vaizdas yra iškaltas ant Maltos kalamų 1, 2 ir 5 eurocentų.

Gozo salos vaizdas iš kelto

 Mėgstantys vandens pramogas Maltoje ras jų daugybę, nes siūlomi įvairiausi kruizai laivais ir laiveliais, galima nardyti. Mes laiveliais plaukėme apžiūrėti Žydrąją grotą, o suplanuota kelionė aplink salą ir į Žydrąją lagūną Komino saloje neįvyko dėl didelio bangavimo.

Žydroji grota

   Jei norite paragauti Maltiečių tradicinės virtuvės patiekalų, rinkitės triušieną ar žuvies patiekalus. Nors šiaip maltiečiai perėmę virtuvę iš Italijos, todėl daugiausia kavinėse siūloma pasta ir pica. Maltoje yra trys dideli vyno gamintojai, vynas nėra eksportuojamas, todėl, jei norite paragauti Maltos vyno, naudokitės proga, kitur jo nerasite. Maltoje auginamos keletas populiarių vynuogių rūšių, bet yra dvi veislės, kurios auga tik saloje. Tai Gellewza ir Ghirghentina.
   Marsovin vyno  gamintojas pirkėjus vilioja vynais, kurių pavadinimas susijęs su dailininku Karavadžu, o butelius puošia jo paveikslai.  Kavinėse galima gauti ir mažų ūkių vynų, kaip ir kitose pietų šalyse. 

   Kelionės laiką reikėtų pasirinkti pagal tai, kaip toleruojate karštį, nes vasaros mėnesiais temperatūra pakyla net į 45 laipsnių larščio, žiemą nukrenta iki 20 laipsnių šilumos, kas vietiniams gyventojams prilygsta minusinei temperatūrai šiaurės šalyse. Mes buvome rugsėjo pabaigoje, tai temperatūra dieną pakildavo iki 29 laisnių karščio.

Svetingasis Seulas

Pastebėjau, kad vis daugiau žmonių traukia į Azijos šalis. Neseniai kalbinau FB grupės "Kelionės planavimas" narę Audronę, kuri pasakojo apie kelionę į Seulą. Šiandien mano pašnekovė dar viena Azijos mylėtoja - Giedrė. Ji paprastai keliauja su savo sese Aušra. Jūsų dėmesiui pokalbis su Giedre.

Giedre, kurias Azijos šalis jau aplankėte?
Pietų Korėją, Japoniją, Taivanį, Malaiziją, kai kurias ir ne vieną kartą.

O kur dabar planuojate keliauti?

Gruodžio mėn. vykstame į Vieną.  Gegužę planuojame dar vieną apsilankymą Pietų Korėjoje, norim nuvykti į kitus miestus, planuose Busanas. Dar ne iki galo suplanuota, nes laiko dar daug. Bilietas Vilnius - Frankfurtas - Seulas ir atgal jau yra. O iš ten traukiniais.

Kodėl renkatės Aziją? Iš kur tokia meilė šiam kraštui?

Pirmiausia žavi Azijos kultūra ir virtuvė. Antra norisi atrasti kažką naujo, neįprasto. Azija tam puikiai tinka. Kiekvieną kartą išlipus po ilgo skrydžio,  sakau, kad tai paskutinis kartas, bet vis ateina kitas paskutinis ir dar vienas paskutinis :).

Į kai kurias vietas grįžtate pakartotinai, tokia vieta buvo ir Seulas, jame lankėtės du kartus. Kas jus taip sužavėjo Seule, kad  grįžote antrą kartą?

Į Seulą grįžom po 3 metų, tarp šių vizitų buvo Japonija  ir Malaizija. Pirmą kartą neįvertinom miesto dydžio ir savaitės laiko buvo per mažai. Tik spėjom aklimatizuotis ir jau laikas išvykti. Planuojam dar ir trečią kartą važiuoti, nes norim pamatyti tai, ko nespėjom, per anuos du kartus. Ir šiaip stengiamės neplanuot per trumpą laiką pamatyti visko labai daug, nes pervargsti ir įspūdžių lieka mažai, tai kokios ten atostogos. Geriau dar kartą atvažiuoti. Dažnai taip būna, kad išvykdamos pasižadam sugrįžti.

Gyvenote skirtingose miesto vietose, kuri vieta buvo strategiškai patogiausia? Kur rekomenduotumėte rinktis nakvynės vietą?

   Gyvenamos vietos pasirinkimas priklauso nuo prioritetų. Mes gyvenom Dongdemun'e - tai yra pats miesto centras su turgumi ir naktiniu gyvenimu. Dar buvom apsistoję Myeongdong'e, ten grynai šopingo rajonas, nuolatinis triukšmas iki vėlumos. Šįsyk planuojam rintis tarp Dongdemun'o ir stoties rajono, nes vis tiek norėsis pailsėti po ilgo skrydžio.

Sakote, kad jus žavi Azijos virtuvė. Kuo ypatinga Korėjos virtuvė?

   Korėjiečiai naudoja labai daug aštrių prieskonių, jau net man, aštraus maisto mėgėjai, buvo per aštru. Bet yra daug vietų, kur galima pavalgyti ir neaštriai, mėgdavom lankytis „Paris Baguette“ užkandinėse, kur prekiaujama bandelėm ir sumuštiniais, taip pat eidavom į japonų restoraną, kuris buvo netoli viešbučio. Beje, daugelyje kavinių galima gauti maisto išsinešimui. Netgi ir nelabai angliškai mokanti pardavėja supranta „Take off“. Dažniausiai taip ir pirkdavom vakarienę, o po to viešbutyje vakarieniaudavom. Maisto kainos nėra didelės palyginus su Europa, už 5 - 7 € galima gerai papietauti kavinėj.

Ir dar kalbant apie Seulo kavines, mums labai patiko kačių kavinės - aplankėme net tris. Kačių  kavinė, tai yra tokia kavinė, kur visur šeimininkauja gyvos katės. Ateini, persiauni kojas, dezinfekuoji rankas, sumoki mokestį ir už tai gauni vieną gėrimą. Tada gali glostyti, žaisti su katėmis. Negalima tik fotografuoti su blykste, kelti kačių nuo grindų, traukti iš miegojimo vietos. Tokioje kavinėje tikrai puikiai galima atsipalaiduoti.

Myendong rajone aplankėme katinėlio Garfildo kavinę. Tos kačių kavinės tikras gėris, po pirmo karto norisi dar. Jei katytės pas jus neina, nupirkit užkandukų ir jos visos bus jūsų.

Nuostabiausia buvo Hongik University zonoje katinėlio Tomo kavinė. Ten katės nepaprastai meilios ir pačios lenda prie lankytojų bei lipa jiems ant kelių, čia ir lankytojų kur kas daugiau nei Myengdong kavinėse.

O kalbant apie pažintinę programą, ką aplankėte ir ką rekomenduotumėte kitiems turistams?

Įdomiausi objektai - karališkieji rūmai, mes juose apsilankėme abiejų kelionių metu, labai norėjosi pamatyti kaip tos vietos skiriasi rudenį ir pavasarį. Kadangi prie rūmų yra sodai, parkai, todėl skirtumas tarp geltonai nusidažiusių medžių spalio mėnesį ir pirmais žiedais pasipuošusių kovo mėnesį labai ryškus.

Istoriškai svarbiausi ir patys gražiausi yra Gyeongbokgung rūmai. Manoma, kad juos pastatė karalius Taejo 1395. Jie buvo sugriauti japonų invazijos metu ir atstatyti tik po 250 metų. Dabar tai vienas pagrindinių turistų traukos centrų

Changdeokgung  rūmuose apsilankius pirmą kartą, vyko rekonstrukcija, todėl pamatėme tik dalį rūmų. Antros kelionės metu pamatėme visus rūmus ir apsilankėme Slaptajame sode. 

   Pasak gidės, šioje vietoje pasibaigė Korėjos imperijos istorija. Paskutinis valdovas turėjo du sūnus ir dukrą. Dukra mirė taip ir nesusilaukusi vaikų. Vienas sūnus žuvo kare, o antras išvyko į JAV studijuoti architektūrą, ten vedė paprastą moterį, tokiu būdu prarado titulą ir teisę tapti sosto įpėdiniu. Vaikštant po rūmų teritoriją matė skirtingus namus. Gidė paaiškino, jei rūmų nameliai spalvoti, reiškia jie priklauso karališkajai šeimai, jei ne - tai jie priklauso tarnams. 

   Vaikštant po Slaptąjį sodą, kartais atrodė, kad eini per pavasarėjantį mišką, kuris mažai skiriasi nuo mūsų šalies miškų, netgi gležnus lapelius skleidžia tos pačios ievos. Čia ypač matosi koks svarbus žmogaus ryšys su gamta Korėjoje. Prie nedidelių vandens telkinių pastatytos pavėsinės, gidės teigimu - tai karaliaus skaitymo vietos, nedideli sandėliukus primenantys  pastatai - knygų laikymo vietos. Jų sode keletas grupių. Taip pat šiame sode yra ne tik imperatoriaus, bet ir jo vaikų apartamentai, tarnų namas. Kas įdomu, tarnai ir tarnaitės gyvendavo tam pačiam name, bet skirtinguose galuose, su skirtingais įėjimais, tačiau namas per vidurį taip pat turi praėjimą, tad net ir įeidami per atskiras duris, tarnai ir tarnaitės galėjo sueiti draugėn.

Sode įrengtas lauko teatras, ten stebėjome trumpą vaidinimą apie senovės korėjiečių gyvenimą. Konkrečiai apie valdovo sūnaus mokslus.

 Changgyeonggung rūmai. Tai buvusi valdovų vasaros rezidencija. Dabar čia kartu ir botanikos sodas. Šie rūmai, kaip ir visi kiti, buvo sudeginti Japonijos-Korėjos karo metu. Čia gausu jaukių kampelių, kur galima ramiai pasėdėti, pavaikščioti. 

Deoksukung rūmai nedideli, didžioji jų dalis sudegė 1592 metų gaisro metu. Tai patys mažiausi rūmai Seule. Jie įsikūrę šalia Seulo rotušės.  

Nuotraukose mačiau Seulą iš viršaus. Kur buvote užkopę?

   Lankėmės Seulo bokšte, bet įspūdingesnė diena buvo, kai apsilankėme Bukhansan nacionaliniame parke, ten eina žmonės mėgstantys vaikščioti, kopti į kalnus. Atvykę į parką, pasirinkom taką nei ilgą, nei trumpą 4,2 km. Ir patraukėme juo, pradžioj asfaltuotu serpentinu kilom aukštyn, paskui normalus kelias baigėsi, ėmėm kopti akmenuotu šlaitu, ten tokie kaip laiptai buvo, kas domisi  kalnų turizmu, tikrai žino, kas tai yra. Aš paskutinį kartą esu buvus kalnuose prieš 16 metų, tada buvau antrakursė geografė. O sesei tai buvo pirmas kartas kalnuose. Bet aš jau turėjau kažkiek patirties, tad sekėsi neblogai, kartais sustodavom pailsėt, juk dauguma taip darė. Juolab, kad ir poilsio vietos yra, kur galima prisėsti. Taigi, pasirodo Seulas puikiai tinka ir alpinizmo mėgėjams. Buvo ir alpinizmo mokyklos grupė, kuri kopė į kalną su visa įranga per uolas. Vėliau, kai lipom žemyn jų treneris parodė mums, kaip patogiau lipti žemyn, nors būtume ir taip nulipę, bet profesionalo patarimai visada praverčia.

Nuo Baengundae viršukalnės (810 m. virš jūros lygio)

Viršukalnė pilna kalnų mylėtojų

Ką dar verta aplankyti, kur pabuvoti?
    Verta tiesiog pasivaikščioti po miestą, apsilankyti muziejuose ir būtinai skirti laiko apsipirkimui, nes kainos yra nedidelės, o prekių pasirinkimas didžiulis.

Ką dar galėtumėte patarti važiuojantiems į Seulą?

   Nerekomenduočiau važiuoti vasarą (nuo birželio vidurio iki rugsėjo vidurio), šiuo metu Seule būna musoniniai lietūs. Spalio mėnuo yra labai tinkamas oras kelionėms, dienomis temperatūra siekia apie 15 – 20 °C, o taip pat tai yra sausiausias metų mėnuo.

Prekes pirkite, mokėdami banko kortele, ir rinkite čekius, išvykstant, oro uoste susigrąžinkite mokesčius.

Dėkoju Giedrei už pasakojimą, o jei turite klausimų, kaip visada, rašykite FB grupėje Kelionės planavimas