Gurmaniškos kelionės, paskanintos impresionizmo prieskoniu

   Kiekvienas kelionėse ieškome skirtingų dalykų, kažkas istorijos vadovėlyje matyto paminklo ar mūšio lauko, kažkas trokšta panerti į povandeninį pasaulį, o šiandieninė mano pašnekovė kaunietė Ela trokšta pažinti šalių kultūrą per jų virtuvę ir meną, nes kai paklausiau, ar galiu jos keliones pavadinti gurmaniškomis, ji nusišypsojo, bet paprieštaravo, kad kelionėse jai ne vien maistas svarbu, bet ir menas, ypač impresionistai ją žavi.

Kaip pasirenki lankytinus objektus savo kelionėms?

   Lankytini objektai būna svarbiausi tos vietovės istoriniai ir architektūros pastatai. Dažnai mano kelionių maršrutus koreguoja perskaitytos knygos, ar pamatyti filmai. Norisi pasivaikščioti tomis gatvėmis, kuriomis klaidžiojo knygų ar filmų herojai.

Kiek žinau, būdama Romoje ieškojai Paolo Sorrentino filme "Dydis grožis" ("La Grande Bellezza") rodytą kavinę "Bar S.Calisto"

   Taip, labai norėjau pamatyti šią kavinę savo akimis, pajusti atmosferą joje. Radau. Paprasta, net sakyčiau, apšiurusi kavinė, bet buvo malonu prisėsti tarp niekur neskubančių italų, tarp kurių mes su vyru, ko gero, buvome vieninteliai turistai, ir išgerti po kokteilį toje vietoje, pro kurią vaikščiojo filmo herojai.

Koks dar filmas ar knyga išvedė tave iš turistų pramintų kelių?

   Neseniai skaičiau Ralph Dutli knygą "Paskutinė Sutino kelionė". Chaimas Sutinas kilęs iš Baltarusijos, gimęs netoli Minsko. Jis 1910-1913 metais studijavo Vilniuje ir 1913 metais iš Vilniaus išvyko į Paryžių, todėl daug kur rašoma, kad jis kilęs iš Lietuvos. Paryžiuje Ch. Sutinas tęsė savo studijas ir tapė paveikslus. Jo paveikslai priskiriami ekspresionizmo krypčiai.

   Pirmą kartą gyvai jo paveikslus pamačiau 2014 metais parodoje „Paryžiaus mokyklos dailininkai iš Baltarusijos“. Kolekcija priklauso AB „Belgazprombank“. Baltarusijos bankininkai supirko dailininkų, kilusių iš Baltarusijos, paveikslų kolekciją ir ją viešai pristatė. Šie menininkai studijavo Vilniuje, gyveno ir kituose Lietuvos miestuose, o paskui masiškai išvažiavo į Paryžių ir ten pusbadžiu gyveno menininkų kolonijoje, kuri buvo vadinama "Avilys". Šis pastatas išlikęs Paryžiuje iki šiol ir ten įsikūrę menininkai.

   Knyga "Paskutinė Sutino kelionė" mane nuvedė į Oranžerijos (Musee de l'Orangerie)  muziejų. Jame Ch.Sutino darbams skirta atskira salė. Turiu vieną jo paveikslo nuotrauką iš šio muziejaus. Nuotrauka neperduoda tikrojo paveikslo grožio ir baltos spalvos niuansų, kurie matosi paveiksle.

Chaimas Sutinas "Konditeris su raudona nosine"

   Muziejuje daug nuostabių paveikslų, tik nelabai gali jais pasigrožėti, nes visur stovi eilutės "meno mylėtojų", kuriems reikia "selfio" prie kiekvieno paveikslo. Pasirodo, ypač gerai selfio fonui tinka Klodo Monė (Claude Monet) Vandens lelijų ciklo darbai, jais ne tik pasigėrėti, bet ir pamatyti kartais sunku.

   Kita knyga, įtakojusi mano kelionių maršrutą - George Simenon istorijos apie Komisarą Megrė (Maigret). Apsilankiau Rocket gatvėje (11 rajone), kur jis gaudė nusikaltėlius. Vaikščiojau palei Saint – Martin kanalą, kuris aprašytas romane "Komisaras Megrė ir lavonas be galvos", ten Megre išsiaiškino nusikaltimą, apsilankiau Auksakalių krantinėje (Quai des Orfèvres), kur Megre dirbo. Vogėzų aikštėje (place de Vosges) pasidairiau, kur čia galėtų būti komisaro Megrė buto langai. Nuostabu vaikščioti Paryžiaus gatvėmis ir prisiminti, kad šioje vietoje vaikščiojo ir mano mėgiamas detektyvas.

Vogėzų aikštėje (place de Vosges)

Kitas svarbus dalykas, norint pažinti šalį, į kurią atvykai, yra paragauti šios šalies virtuvės. O būnant Paryžiuje ar Romoje būtina paragauti visame pasaulyje žinomų patiekalų. Ką Romoje rekomenduotum paragauti?

   Tradicinius visame pasaulyje žinomus italų patiekalus: pica, pasta, ledus (gelato), tiramisu.

Bet šių patiekalų galima paragauti ir Lietuvoje, ar būtina juos valgyti Italijoje?

   Galima :) Ir Italijoje gausiai turistų lankomose vietose jie gali nelabai skirtis nuo to, ką mes valgome Lietuvoje, tačiau norint pajusti tikrą itališką skonį, reikėtų eiti į tas kavines, kur gamybos metu laikomasi senųjų tradicijų ir naudojami natūralūs produktai.

Tai kur rekomenduotum užsukti paragauti savo išvardintų patiekalų?

   Bendra taisyklė - valgyti toliau nuo turistinių objektų, ten bus ir pigiau, ir laikomasi senų receptų. Jei nėra laiko toli ieškoti kavinių, tai rekomenduočiau picos užsukti į Pizzarium Bonci, kuri yra netoli Vatikano muziejaus, tikrų ledų ir tiramisu Pompi bare ar parduotuvėje nusipirkti. Pompi parduotuvėlių, barų Romoje yra keletas, reikėtų žemėlapyje pažiūrėti, kur patogiau užsukti. Norintys pasimėgauti kitokiais desertais, turėtų užsukti į Ciuri Ciuri. Tiek Pompi, tiek Ciuri Ciuri desertų tokia didžiulė pasiūla, kad net sunku ką nors išsirinkti.


Cannoli

Ką rekomenduotum paragauti Paryžiuje? O gal apsilankyti kažkokioje įdomioje tavo atrastoje vietoje?

   Paryžiuje sunku atsispirti konditerijos parduotuvių (Pâtisserie) vitrinų vaizdams. Bent po vieną pyragaitį per dieną būtina paragauti.

 

 

   Man paliko įspūdį apsilankymas vienoje iš seniausių Paryžiaus konditerijos parduotuvių Stohrer, kurią įsteigė karališkasis kepėjas dar 1730 metais.

Romo bobelė (Baba au rhum) iš Stohrer parduotuvės
 

   Tikrą Paryžiaus virtuvę galima rasti bistro, o ne prabangiuose restoranuose. Vienas jų – Boullion Charttier, įkurtas 1896 metais ir, tikėtina, mažai pasikeitęs nuo įkūrimo. Jį žino daugelis ir tenka pastovėti eilėje (!), kol tave pasodina prie stalo. Patenki į XIX amžiaus atmosferos pripildytą aplinką: padavėjai ilgomis prijuostėmis, sąskaita užrašoma ant popierinės staltiesėlės, gulinčios ant stalo. Verta jame apsilankyti ir dėl maisto, ir dėl išsaugotos atmosferos. 

 

Gal yra vietų, kur norėtum nuvykti ir atrasti naujų skonių, naujų patiekalų?

  O, dar visos le Marais apylinkės  (3 ir 4 rajonai) neištyrinėtos. Ten geriausi Paryžiaus falafeliai...

 

Ar neplanuoji rašyti tinklaraščio apie savo kulinarinius, konditerinius atradimus?

   Ne, neplanuoju. Man labiau patinka atrasti, paragauti, bet nei fotografuoti, nei aprašinėti nesu mėgėja.

 

Kas paliko didžiausią įspūdį per paskutines keliones?

   Daug nuostabių ir įspūdingų dalykų teko pamatyti ir patirti, bet labiausiai įsiminė šventė Romoje. Ten buvome birželio pradžioje, o birželio antrą dieną italai švenčia Respublikos dieną. Teko stebėti karinį paradą Romos gatvėmis ir įspūdingą reginį, kaip alpinistai išskleidė didžiulę Italijos vėliavą nuo Koliziejaus viršaus iki žemės.
 

Romos Koliziejus. Alpinistai pasirengę vėliavos nuleidimui

   Man buvo malonu pakalbėti su Ela apie kitokias keliones, pati sau atradau dailininką Chaimą Sutiną ir jau dabar noriu kokį pyragaitį suvalgyti, pažiūrėjus į jos duotas nuotraukas.

Jei norite asmeniškai Elai užduoti klausimus, junkitės prie FB grupės Kelionės planavimas ir komentaruose rašykite Elai klausimus.

 

   Jei jūs esate savarankiškų kelionių entuziastas ir norite pasidalinti savo kelionių įspūdžiais bei patarimais su tinklaraščio skaitytojais, rašykite man asmeninę žinutę FB grupėje arba elektroniniu paštu keliones.planavimas@gmail.com.